Permainų įvyko ir Lietuvos biatlono federacijoje. Per federacijos ataskaitinę konferenciją balandžio mėnesį dvejų metų kadenciją baigusį Andrių Leškevičių pakeitė labiau patyręs, prieš porą metų jau dirbęs generaliniu sekretoriumi, praeityje puikus biatlonininkas vilnietis Ričardas Griaznovas.
„Tas pasikeitimas turėjo logikos, o ir gyvenimas privertė taip pasielgti. R. Griaznovas yra arčiau biatlono, jis daugiau išmano apie didįjį biatloną. Ričardas jau buvo mūsų generaliniu sekretoriumi, tačiau dėl studijų Vilniaus universiteto magistrantūroje pasiprašė atleisti iš tų pareigų. Dabar, kai jis mokslus baigia tvarkytis, jau gali skirti daugiau laiko sporto reikalams.
Didelių priekaištų A. Leškevičiui neturiu. Jis gerai, tvarkingai atliko savo darbą, normaliai vykdavo čempionatai, bendrauta su Tarptautine biatlono federacija. Tačiau R. Griaznovas už jį turi daugiau patirties ir, manyčiau, yra labiau kompetentingas. Todėl ir pasiūliau jo kandidatūrą, kuriai pritarė federacijos Vykdomasis komitetas “, – sako Lietuvos biatlono federacijos generalinis sekretorius Arūnas Daugirdas.
Ar teisybė, kad A. Leškevičius laiku nepadavė paraiškos Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondui ir federacija negavo pinigų? Ne, netiesa. Fondui laiku pateikėme septynias paraiškas, tačiau nė viena jų nebuvo paremta.
Gal federacijoje įvyko ir daugiau pasikeitimų? Pasikeitimų dar nusimato. Mat Latvijoje po ne itin sėkmingo jų pasirodymo per Vankuverio olimpines žiemos žaidynes įvyko kai kurių pokyčių. Per vykdomojo komiteto posėdį buvo pakeista ankstesnioji struktūra – apjungtos moterų ir vyrų rinktinės, pakeistas požiūris į sportininkų rengimą, išrinktas naujas rinktinės vyr. treneris, kuris formuos naują komandą. Latvijos rinktinės geriausieji biatloninkai yra įdarbinti karinėse struktūrose, yra pasieniečiai, muitininkai ir gauna solidžius atlyginimus.
Pasikeitimai latvių biatlono federacijoje – nemažas smūgis mums. Galvojome, kad išliks sena struktūra. Mums buvo naudinga, kai su latviais treniravosi Diana Rasimovičiūtė. Tomis paslaugomis, kuriomis naudojosi Latvijos rinktinė ir apie kurias mes tiktai galime svajoti, naudojosi ir mūsų biatlonininkė.
Latviai jau seniai viską turi. Dėl to per olimpines žaidynes jų ir komanda solidi, po keturis penkis moteris ir vyrus biatloninininkus. Nepaisant to, kad mūsų kaimynai dabar nepasiekia svarių laimėjimų, jų rezultatai yra pakankamai stabilūs, o konkurencijoje tarp valstybių jiems suteikia galimybių į olimpines žaidynes deleguoti daugiau biatlonininkų.
Biatlono atrankos sistema į olimpines žaidynes kitokia, nei slidinėjime. Pas mus vyksta konkurencija ne tarp sportininkų, o tarp valstybių. Šalys yra priverčiamos labiau konkuruoti tarpusavyje, kad kuo daugiau jų sportininkų patektų į žaidynes. Tai pasaulio biatloną stumia į priekį, nes kai didelė konkurencija, – sparčiai auga sportininkų meistriškumas.
Tokios valstybės kaip Vokietija, Norvegija, Rusija, Prancūzija turi didelius biudžetus, jos gali leisti į varžybas vežti dideles komandas ir aptarnaujantį personalą, o mes sukame galvą, kaip išlaikyti šią sporto šaką.
Nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė D. Rasimovičiūtė, kurios treneris Vitalijus Urbanovičius gavo pasiūlymą treniruoti Ukrainos biatlono rinktinę, ir ignalinietė liko be trenerio. Tą iškilusią problemą dabar ir sprendžiame.
Ir kaip sekasi? Su Diana jau kelis kartus rimtai kalbėjomės, jinai nori normaliai rengtis olimpinėms žaidynėms, nes prasidėjo sportininkės branda, didžiojo sporto pradžia. Pasaulio biatlono elito sortininkų amžius – nuo 25 iki 35 metų. Dianai šiemet sukako 26-eri, o jinai jau pateko į pasaulio biatlonininkių elitą. Sportininkė gražias viltis sieja su Sočio olimpinėmis žaidynėmis ir dabar laukia informacijos iš mūsų, kokios jai bus suteiktos tolesnės sąlygos.
Su Diana neatsisako toliau dirbti jos draugas, 40 metų Ilmaras Bricis, dalyvavęs jau šešiose olimpinėse žiemos žaidynėse. Jis turi didelę sportininko ir trenerio patirtį, manau, kad jis ir bus vienas realiausių kandidatų tapti Dianos treneriu. Tai – būtų idealu, o ir pačiai sportininkei būtų mažiausias sukrėtimas. Mums taip pat patogu, nes I. Bricis – puikus biatlono žinovas ir būtų galima ramiai galvoti apie Dianos tolesnius planus.
Viskas priklausys nuo to, ką mes dėl darbo su Diana sugebėsime pasiūlyti tam pačiam I. Briciui, galvojančiam apie savo sportinės karjeros pabaigą. Jeigu jis dar galvotų toliau sportuoti, niekas nepamaišytų būti „žaidžiančiuoju“ treneriu.
Latvių komandoje yra ir masažuotojas, ir techninio personalo pagalbininkai, o mūsų treneriai yra ir slidžių tepėjai, ir vairuotojai, ir virėjai, ir masažuotojai. Tai – jau istorija, negalime grįžti į akmens amžių, reikia išlaikyti tą, ką per pastaruosius penkerius šešerius metus esame investavę į biatloną.
Mums reikia apsispręsti: ar šiandieną viską laidojame, ar bandome susikoncentruoti ir, nelaukdami krizės pabaigos, stengiamės išlaikyti mėgstamą sporto šaką. Tą patį darome ir su mūsų biatlono viltimi D. Rasimovičiūte, kuri ypatingai profesionaliai žiūri į biatloną ir iš vidutiniokės įkopė į šios sporto šakos elitą. Jeigu Dianai užtikrintume gerą pasirengimą, ji per Sočio olimpines žaidynes realiai gali pretenduoti laimėti medalį.
Ką dabar veikia geriausieji Lietuvos biatlonininkai? Balandžio ir gegužės mėnesiai – tai įvadas į naująjąį biatlono sezoną. Balandžio mėnesį D. Rasimovičiūtė dvi savaites praleido Norvegijoje, kur po įtempto sezono atstatė savo jėgas ir truputį treniravosi, o slidžių gamykloje naujam sezonui rinkosi sau slides. Dabar puikiame Cėsio sporto komplekse prasidės latvių bendro fizinio pasirengimo stovykla.
Gegužės mėnesį iš Baltarusijos atvyksta antrus metus samdomu Lietuvos rinktinės vyr. treneriu dirbantis Viktoras Korčeginas (jis rinktinėje, kurioje buvo chaosas, įvedė tvarką, discipliną, atranką) ir vyks Lietuvos vyrų biatlono rinktinės treniruočių stovykla. Tariamės su keliais kandidatais, kuris galėtų dirbti antruoju rinktinės treneriu ir iš V. Korčeginio semtųsi patirties. Kol kas mūsų treneriai sugeba rengti tiktai pradedančiuosius sportininkus, o dirbti su didelio meisriškumo biatloninkais nėra pajėgūs, jiems reikia daug mokytis.