"Kiek buvome pasiruošę, tiek parodėme"

Simonos Krupeckaitės olimpinė svajonė vėl sužlugo. Po pralaimėto sprinto varžybų ketvirtfinalio Lietuvos dviratininkė po nesėkmės ketvirtfinalyje ilgai suko ratus. Jai buvo sunku patikėti, kad daugiau galimybių Londone nebebus.

Lietuvos dviratininkė pirmadienį sprinto rungtynių ketvirtfinalyje kovojo su vokiete Kristina Vogel dėl vietos pusfinalyje ir tą kovą pralaimėjo. Po dviejų važiavimų tapo aišku, kad rezultatu 2:0 nugalėjo vokietė.

Kristina Vogel buvo greitesnė ir pirmajame, ir antrajame važiavime, nuo pat pirmųjų metrų neleidusi S.Krupeckaitei jos aplenkti.

Antrajame važiavime lietuvė varžovei nusileido tik 0,13 sek. ir galimybė tęsti kovą trečiajame važiavime bei priartėti prie medalio išsprūdo iš rankų.

S.Krupeckaitė nepalūžo ir kovoje dėl 5 – 8 vietų buvo greitesnė už varžoves. Lietuvė finišavo pirma ir iškovojo aukščiausią karjeros vietą olimpinėse žaidynėse – penktąją. Jos laikas  – 11,812 sek.

Nusivylusi, bet turinti atsakymą „kodėl“. Simona Krupeckaitė žino, kas jai užkirto kelią į finalą. Tai – fizinių jėgų stoka.

Garsiausia ir geriausia Lietuvos treko dviratininkė Simona Krupeckaitė sprinto varžybose, kaip ir Pekine, buvo penkta. Paguodos važiavime už jos nugaros atsidūrė visos varžovės, bet svarbiausias buvo ne šis, o ketvirtfinalio etapas.

Ketvirtfinalyje 29-erių S.Krupeckaitė nusileido vokietei Kristina Vogel. Lietuvės varžovė buvo pranašesnė abiejuose važiavimuose.

„Mes esame labai panašaus pajėgumo sportininkės, ne kartą kartu varžėmės. Esu jai ir pralaimėjusi, ir ją nugalėjusi. Jūs patys matėte, kad mes beveik vienodai važiavome, tik ji įsivažiavo greičiau. Ji – pasaulio čempionė, olimpinė prizininkė, tad ko norėti?“, - varžovės pajėgumu neabejojo S.Krupeckaitė.

Ar nebuvo sunku nusiteikti kovai dėl 5-osios vietos?
Net nežinau. Ketvirtfinaliui sunkiau pasiruošti psichologiškai, nes daugiau baimės yra, o čia tik atsistoji ir pirmyn.

Tavo pasirodymas Londone jau baigėsi, kaip jį įvertintum?
Pakankamai gerai. Kiek buvome pasiruošę, tiek parodėme. Tikrai neparodėme mažiau, neparodėme ir daugiau. Visada norisi būti aukščiau, bet olimpinės žaidynės – tarsi kitas pasaulis. Čia viskas yra kitaip. Jei bent truputį pasiduoti, jei bent vienas tavo neuronas suabejoja – tu būni pralošęs. Nežinau, ko reikia norint būti čempione, gal gimti Londone? (šypsojosi)

Po ketverių metų laukia Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Ten sieksi galų gale išpildyti svajonę?
Dabar nenoriu nieko – nei sportuoti, nei treniruotis, nei kažką daryti. Dabar tik noriu pastatyti dviratį kažkur į kampą. Buvo įdėta daug darbo, visas dėmesys sutelktas tik į olimpines žaidynes ir smegenys per daug pavargo.

Kiek reikia laiko atsigauti po tokių sunkių startų?
Kaip kada. Būna, kad mėnesių mėnesiais negali atsigauti. Viskas priklauso nuo palaikymo, tiek nuo artimųjų draugų, jei tave palaikys, tada žymiai lengviau, o jei gniuždo, sulauki komentarų neigiamų, nieko nesinori. Supraskite, mes atiduodame tikrai viską: visą širdį, visas jėgas. Jei kažkas nepasiseka, nieko nepadarysi. Tam yra daugybė faktorių. Tokių, kurie net nėra tavo rankose ir tu nieko negali pakeisti. Ką mes galėjome, tą mes padarėme. Visas mūsų kolektyvas įdėjo visas jėgas.

Ką jautei po ketvirtfinalio važiavimo: pyktį ant savęs, nusivylimą?
Nepadariau taktinių klaidų. Aš pralaimėjau fiziškai. Kai nepralaimi pats sau, dėl savo klaidų, tada ištverti daug lengviau. Pralaimėjau dėl fizinių jėgų stokos...