Svarbiausia – būti geram tėvui

Į „Geležinio vilko“ ledo ritulio mokyklos vaikų stovyklą Vilniaus „Akropolio“ ledo arenoje susirinko tiek daug dalyvių, kad teko juos skirstyti į dvi grupes. Kad sutilptų ledo aikštelėje. Todėl į stovyklos atidarymo šventę pakviestam garsiausiam lietuviui ledo ritulininkui 39 metų Dariui Kasparaičiui teko su vaikais čiuožinėti ne vieną, o dvi treniruotes, kurias vedė jo pirmasis treneris Aleksejus Nikiforovas.

Buvusi Šiaurės Amerikos Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) žvaigždė šį kartą nebuvo toks piktas, kokį jį visi buvo pratę matyti čiuožiant ant profesionalų ledo. Kovoti aikštelėje čia ne buvo su kuo, tad D. Kasparaitis dalijosi ledo ritulio paslaptimis su vaikais, kalbėjosi su už aikštelės borto susirinkusiais žurnalistais.

„Dabar gyvenu Švedijoje, pastaruoju metu jokia veikla neužsiimu, auginu vaikus“, – kartojo Kasparas žiniasklaidos atstovams.

Vaikų D. Kasparaitis turi keturis. Dukteriai Elizabeth iš pirmosios jo santuokos dabar – 15 metų. Dabartinė buvusio ledo ritulio gynėjo šeima – žmona Lisa Carrol, trejų metų dvynės Liv ir Lilly bei rugpjūtį dvejų metų gimtadienį švęsiantis sūnus Marley.

„Vaikus auginti labai sunku. Tai didelė atsakomybė, reikia turėti daug kantrybės, galvoti, ką sakai, atrodyti geram tėvui“, – prisipažino ledo ritulininkas.

Trumpai D. Kasparaitį pašnekinome ir mes. Daugiausia kalbėjomės apie jo dabartinį gyvenimą. O trumpai, nes Kasparas skubėjo prie televizoriaus. Net ir neilgam atvykęs į Lietuvą jis negalėjo praleisti Europos futbolo pirmenybių rungtynių transliacijos...

Pinigų esate uždirbęs tiek, kad galėtumėte leisti sau nedirbti kone visą likusį gyvenimą. Galbūt gyvensite savo malonumui?
Juk turi dar kuo nors gyvenime užsiimti. Aš noriu užsiimti tuo, kas susiję su ledo rituliu.

Kokia specialybė labiau traukia? Treneris, agentas, vadybininkas?
Turbūt labiausiai norėčiau būti treneriu. Ypač treniruoti kokią nors NHL komandą. Tai – gera perspektyva, žinai, kad tavęs neapgaus, niekas netrukdys dirbti. Nebus taip, kaip buvo Rusijoje. Tai būtų geriausias darbas. Kas dėl Lietuvos ledo ritulio – kuo galėsiu, tuo padėsiu. Jei kas paprašys treniruotės ar gero patarimo...

Ar Lietuvai Darius Kasparaitis su savo vardu nebūtų pernelyg brangus?..
Kai kalbu apie Lietuvą, apie pinigus nekalbu. Aš net nežinočiau, kiek pinigų prašyti, neklausiau apie pinigus, kiek jų čia moka. Tik galvoju, kaip padėti, kaip pritraukti specialistų, kad atvažiuotų ir pamokytų lietuvius žaisti ledo ritulį. Žinau, kad federacija turi ne pinigų, o skolų.

Jums nesiūlė tapti Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidentu?
Niekas nesiūlė. Tiesiog esame kalbėję su buvusiais federacijos nariais. Man tas darbas būtų įdomus. Bet vis dėlto tada reikėtų apsispręsti, kur gyventi. Aš manau – jeigu dirbi Lietuvoje, reikia ir gyventi Lietuvoje. O mes su žmona gyvename daugiausia Švedijoje ir Amerikoje. Todėl būtų per sunku viską tvarkyti.



Ar prezidentas nėra labiau reprezentacinė pareigybė?
Federacijos prezidentas turi pristatyti Lietuvos ledo ritulį užsienyje. Gal prezidento darbui ir nereikia labai daug laiko skirti, bet tada būtina turėti patikimų žmonių, galinčių padėti tą darbą daryti. Pažįstu Rusijos ledo ritulio federacijos prezidentą Vladislavą Tretjaką. Jis – gerai žinomas žmogus. Jis naudojasi savo vardu padėdamas ledo rituliui. Aš irgi savu galėčiau naudotis. Bet V. Tretjakas turi rimtą gerų darbuotojų komandą, jam pačiam visko daryti nereikia.

Kaip atrodė Lietuvos vaikai ant ledo mačiusiam tokias ledo ritulio šalis kaip JAV, Švedija, Rusija? Ar labai blogai žaidžia, palyginti su tų šalių bendraamžiais?
Sunku buvo įvertinti. Lietuvos stovykloje buvau tik vieną dieną. Aikštelėje vietos mažai, vaikų – labai daug. Apie mažus vaikus nieko dar ir negali pasakyti – jie per maži. O vyresnių yra ir neblogų, gerai čiuožiančių.

Ar bendraujate su dukterimi iš pirmosios santuokos?
Aš su ja dabar ir į Lietuvą atvažiavau... Su pirmąja žmona iš viso nesikalbu. Tačiau mano pirmajai mergaitei jau 15 metų, ji beveik suaugusi. Ji su manimi bendrauja pati. Mes susitinkam, pasikalbam, atvažiuojam jos senelių į Lietuvą aplankyti.

Tam ir atvykote į Lietuvą? Ar labiau – į šią vaikų stovyklą?
Aš dažnai atvažiuoju į Lietuvą. Netoli juk gyvename. Lėktuvu pirmyn ir atgal per vieną dieną galima apsisukti.

Baigus profesionalo karjerą, pažaisti savo malonumui netraukia?
Kai gyvenau Majamyje, su vyrais žaidžiau kas savaitgalį porą valandų per dieną. Tai labai įdomu.

Ar dabar taip pat esate toks piktas, koks buvote profesionalas?
Ne. Čia buvau labiau atakuojantis žaidėjas. Bet vis vien nemėgstu pralaimėti... Net nežinau dėl ko. Niekas nemėgsta pralaimėti, bet aš žaidžiu su vyrais, kurie nėra žaidę aukšto lygio ledo ritulio, bet taip pat nemėgsta nusileisti. Kartais dar dalyvauju ir garsių veteranų rungtynėse. Pamenu, žaidėme su veteranais Filadelfijoje. Susirinko pilna salė žiūrovų. Kai paskelbė mano pavardę, visi ėmė švilpti. Prisiminė, kad aš kažkada „išjungiau“ to miesto žvaigždę Ericą Lindrosą... Man buvo labai malonu. Buvau vienas labiausiai nemėgstamų jų žaidėjų, tai iki dabar prisimena...

Mačiau, čiuoždamas ant ledo kramtėte gumą. Visą laiką ją kramtote žaisdamas? Juk žaidžiant ledo ritulį būna daug susidūrimų, galima ją tiesiog praryti...
Ne, tik šį kartą – tiesiog dėl kvapo ir tokią, kuri dantis apsaugo. O žaisdami gumą kramtome prieš rungtynes. Pamenu, kai žaidžiau pirmas rungtynes NHL. Prieš jas labai jaudinausi, juk tik 20 metų tebuvo. Davė man vyresni žaidėjai raminamąją kramtomą gumą. Ir iš tiesų pasidarė geriau, nusiraminau.

Sakėte, kad žiūrite Europos futbolo čempionatą. Ar turite kokius nors favoritus, palaikote kurią nors komandą?
Aš visada palaikau anglus. Domiuosi ir Anglijos čempionatu, esu „Manchester City“ gerbėjas. Todėl man anglų futbolininkai – geriausiai pažįstami ir labiausiai patinka.

Gyvenimo etapai

Darius Kasparaitis g. 1972 m. spalio 16 d. Elektrėnuose.

Būdamas 14 m. iš Elektrėnų persikėlė treniruotis į Rusiją, 16 metų žaidė SSRS aukščiausiosios lygos Maskvos „Dinamo“ komandoje. 1992 m. NHL naujokų biržoje „New York Islanders“ klubas pašaukė per pirmą ratą penktuoju šaukimu.

1992-ųjų olimpinis čempionas (su Jungtine komanda, Albervilio olimpiadoje žaidusia su IOC vėliava).

1998-ųjų olimpinių žaidynių sidabro medalininkas (su Rusijos rinktine).

2002-ųjų olimpinių žaidynių bronzos medalininkas (su Rusijos rinktine).

1988–1993 m. žaidė Maskvos „Dinamo“.

1993–1997 m. – „New York Islanders“.

1997–2002 m. – „Pittsburgh Penguins“.

2002 m. – „Colorado Avalanche“.

2002–2004 m. – „New York Rangers“.

2004–2005 m. – Kazanės „Ak Bars“.

2005–2007 m. – „New York Rangers“.

2007–2010 m. – Sankt Peterburgo SKA.

Nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. dirbo SKA trenerio asistentu.