Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius pakvietė pokalbiui lakūną Jurgį Kairį. Gegužės pradžioje 60-ąjį jubiliejų atšventusiam sportininkui Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Klemensas Rimšelis įteikė Sporto garbės komandoro ženklą. Tai pirmas garbingas šio sportininko apdovanojimas per pastarąjį 10-metį.
„Esu nuoširdžiai nustebintas. Sulaukęs tokio amžiaus jaučiuosi stiprus. Man labai malonu, kad Lietuva turi tokius apdovanojimus žmonėms, kurie sporte daug ką padarė, ir čia kalbu ne apie save. Už tokio ženklo slypi žmonių darbai, protas, pastangos“, – sakė J. Kairys. Paklaustas, ką jaučiasi pasiekęs, sportininkas sakė, kad dabar, kur benuskristų, jį supa draugiška, maloni ir pagarbi aplinka.
J. Kairys pasidžiaugė, kad jam buvo suteikta galimybė išsakyti problemas, kurios aktualios neolimpinėms sporto šakoms. Susitikime nemažai kalbėta apie dviprasmišką aerodromų nuosavybės klausimą, dėl ko stringa investicijos į jų renovaciją bei priežiūrą, o sportininkams kyla problemų treniruotis. Sutarta, jog bus surengtas atskiras susitikimas apsvarstyti šių klausimų sprendimą.
Laikraštis "Sportas" su Jurgiu Kairiu kalbėjosi anksčiau nei jam buvo įteiktas valstybinis apdovanojimas.
* * *
Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas, daugkartinis pasaulio čempionatų prizininkas, laimėjęs daugiausia Tarptautinės aviacijos federacijos (FAI) Pasaulio taurės varžybų pilotas J. Kairys gegužę atšvent4 60-metį.
Aviacijos sportas – ne krepšinis. Tai, kad žmogui 60 metų, dar nereiškia, kad jo sportinė karjera seniai pasibaigusi. J. Kairys ir dabar aktyviai sportuoja. Pernai jis laimėjo pasaulio pirmenybių bronzos medalį.
„Mano forma – visai nebloga. Visada esu pasiruošęs skristi, jeigu to reikėtų. Bet ar kam nors reikia tų mūsų sportinių laimėjimų?“ – retoriškai klausė pilotas.
Prisiminkime pradžią. Jūs nuo vaikystės svajojote apie lėktuvus?Beganydamas, brisdamas per pelkes pamačiau lėktuvą, supratau – skristi įmanoma. Tai buvo labai seniai – tiek tų vaikiškų prisiminimų teišliko.
O kodėl palinkote būtent į sportinę aviaciją?Daug visko tame gyvenime buvo. Bet visas jis su sportu siejosi. Jau 1976 m. patekau į Lietuvos akrobatų rinktinę, 1977-aisiais – į Sovietų Sąjungos rinktinę. Pirmą kartą išvažiavus į tarptautines varžybas pasipylė medaliai. Pirmą kartą dalyvaujant Europos čempionate, 1981-aisiais atlikus pirmą skrydį – aukso medalis. 1989-aisiais pirmas skrydis pasaulio čempionate – ir vėl aukso medalis. Dėl ko sportą pasirinkau? Visų pirma – sportinis sudėjimas, aviacijos išsilavinimas, leidęs to siekti aviacijos srityje.
Bet išsilavinimą įgijote juk ne dėl sporto, o dėl darbinės veiklos?Aš baigiau techninę aviacijos mokyklą. Ir labai džiaugiuosi, kad gavau ne lakūno išsilavinimą, o techninį. Tai man neleido prapulti. Techninės aviacijos pagrindai buvo rimtesni nei vien tik lakūno. Jei būčiau buvęs lakūnas, būčiau dirbęs kokiu nors trąšų ar keleivių vežėju. Nors buvau Suchojaus gamyklos lakūnas bandytojas. Sportinių lėktuvų. Siūlė bandyti naujos kartos naikintuvus. Bet to kitai šaliai daryti nenorėjau, pasilikau su sportu.
Ar galėtų dabar Jurgis Kairys pilotuoti keleivinį lėktuvą?Tai – nerimtas klausimas. Taip pat galima būtų paklausti vaiko – ar tu galėtum važiuoti mašina. Principus galbūt ir žinočiau, bet prie šturvalo sėsti tikrai nereikia.
Aviacija turėtų būti beprotiškai brangus sportas, ar tai nėra brangiausia sporto šaka, kokią galima įsivaizduoti?Nežinau, ar iš tiesų taip yra. Juk gali pats sandėlyje „išsidrožti“ lėktuvą, susitvarkyti jį. Sovietinei sistemai griūnant, buvo toks laikas, kai lėktuvai nebuvo brangūs. Tokių pinigų sukrapščiau. Pardaviau paskutinius laikrodžius, kad tik galėčiau turėti sportinį lėktuvą. O tada – tobulinimas, darbas, naujų dalykų įdiegimas. Veikė ir rankos, ir galva. Kol kas lėktuvas dar „važiuoja“. Taip, turbūt kitų šalių lėktuvai modernesni, juose įdiegta naujesnių technologijų. Kažkada padėjau Suchojaus gamyklai, dabar naudojuosi tuo, ką padėjau jiems sukurti. Dabar mano lėktuvas – „Juka“ (Jurgis Kairys). Ir kai reikia rungtis su naujausiais, pastarosios kartos lėktuvais, – tai tikrai nėra paprasta. Grįžus iš pastarojo pasaulio čempionato kilo noras lėktuvą išardyti. Kad po to galėčiau ręsti jį iš naujo. Bet nežinau, ar spėčiau Europos čempionatui lėktuvą paruošti taip, kaip norėčiau. Visada reikia kuo nors nustebinti, ką nors padaryti geriau, nei daro kiti, – sudėtingiau. Įdėti daugiau, nei kiti sugeba į savo lėktuvą įdėti ir turėti. Tai tokie tie techninių sporto šakų žaidimai. Juk ir „Formulėje-1“ stengiamasi, kad technika važiuotų greičiau. O man reikia ne greičio, o akrobatikos. Kad turėčiau techninių galimybių sudėtingam skrydžiui atlikti. Ir jau po to galvojama apie paties lakūno meistriškumą.
Ar lakūnui sportininkui keliami kokie nors amžiaus apribojimai?Mes kasmet pereiname medicininę komisiją. Ji ir nustato, ar esi tinkamas, ar ne. Reikia atitikti tam tikrą kategoriją, išlaikyti normatyvus. Mano normatyvai – tinka. Kitų nežinau. Kai kurie pabaigia savo piloto sportininko amželį jau 40-ies. O aš kol kas jaučiuosi normaliai. Suprantama, sulaukus tokio amžiaus, nėra viskas paprasta. Reikia ir išsimiegoti, daug ką žinoti, save kontroliuoti, nesinervinti dėl Lietuvos sporto – daryti savo ir viskas...
Patirtis turėtų padėti nesinervinti...Galbūt ir padeda. Yra ir kitų psichologinių dalykų – autogeninių treniruočių.
Rumunai jus kviečia rengti savo pilotų. O Lietuvoje? Nėra kokių nors verslininkų ar panašių žmonių, prašančių jūsų mokyti, pagalbos?Daug kas prašo. Visas pasaulis prašo. Kad ir tie patys amerikiečiai. Mato, kad aš laimiu laisvojo stiliaus programas, tai jau ilgus metus prašė, kad iš jų padaryčiau pasaulio čempionus. Aš jų ir klausiau – norite, kad aš už kelis šimtus dolerių jums visas paslaptis atskleisčiau? Nematau prasmės. Taip jiems atvirai ir pasakiau. Dabar su jais dirba rusų treneriai.
Ar tai jūsų „karinė paslaptis“?Ne karinė. Tai – sportinė paslaptis.
Jos niekam ir neišduosite?Žiūrint kas klaus...
Jūsų šeima. Turite du vaikus...Vaikų jau nebeturiu. Jie užaugo...
O tie užaugę – ar jie bent kiek domisi lėktuvais, aviacija, sportu?Nebūtina juk, kad jie būtų tokie patys kaip tėvas. Jie augo ne kažin ką matydami iš mano baisaus skraidymo gyvenimo, to mano sporto, kuriam iš tiesų reikia nepaprastos ištvermės.
Negi nė kiek nemokėte savo atžalų skristi?Šiek tiek pasižaidžiam, bet ne tokiu lygiu, kaip aš pats.
Ar nežadate tapti politiku?Na, dabar jau reikėtų būti prezidentu... Ne. Dabar gyvenu tikrai aktyvų gyvenimą. Jis man labai priimtinas ir aiškiai suprantamas. O kai grybautojai ateina į politiką, tai jie ir ten grybauja. O aš ir be to turiu ką veikti...