| Ingvaras Butautas | 2012 m. gegužės 8 d. 22:50 |
Amerikos kalnuose saugojo lietuviškas gintaras
„Sunkiausia buvo pakęsti tai, kad Gediminas siurbčiojo arbatą...“ – po 180 dienų bendros kelionės prisipažino vienas iš lietuvių alpinistų trijulės
Trijų jaunų Lietuvos alpinistų komanda "Montis magia" grįžo iš Amerikos žemyno.
Ten Gediminas Simutis, Saulė Žukauskaitė ir Arūnas Kamandulis praleido kone pusę metų, šturmuodami Šiaurės ir Pietų Amerikos kalnų viršūnes ir vertikalias sienas.
Projektas "Vertikalus gyvenimas" trijulei lėmė Lietuvos ir Baltijos techninės klasės alpinizmo čempionų vardus.
Čempionus renka komisija, kuriai alpinistai pateikia ataskaitas, kurioje nurodomas kalnas, maršruto sudėtingumas, kopimo trukmė, aukštis, visi kiti parametrai.
Tačiau pati sportinė šio kopimo pusė, "Montis magia"nariams nebuvo svarbiausia.
"Tai buvo labiau gyvenimo kelionė. Bendravome su labai įvairiais žmonėmis: su tais, kurie gyvena Meksikos lušnynuose, San Fransiske, su žmonėmis, kurie neišeina iš kalnų. Tai sukuria platesni pasaulio vaizdą, ir tu imi jį vertinti kažkaip giliau," - kalbėjo S. Žukauskaitė.
Techninės klasės alpinizmas - nėra aukščio vaikymasis, trijulė teigė nekonkuruojanti su tais, kurie kopia į Everestą. "Montis magia" komanda rinkosi kad ir mažesnius, bet sudėtingus kalnus, panašius į bokštus, vertikalias sienas, vietoves, kur oro sąlygos dar labiau apsunkina kopimą.
Visa komandos kelionė truko 180 dienų. 60 dienų lietuviai lipo į viršų ar leidosi žemyn, 12 naktų praleido kopdami į vertikalias sienas, kuriomis užlipo 11 kilometrų. Viso jie užkopė į 13 didelių viršūnių JAV, Meksikoje ir Argentinoje ir sukorė 44 tūkstančius kilometrų.
Visi trys alpinistai susipažino toli gražu ne kelionėje po Ameriką.
"Jau daug metų laipiojom kartu, keliaudavom į trumpesnes keliones," - kalbėjo A. Kamandulis.
180 dienų kelionei jie ruošėsi apie metus. Pernai visi trys paliko savo darbus ir pabaigė mokslus. Arūnas baigė psichologijos bakalaurą, Saulė - gamtos mokslus, o Gediminas - fizikos magistras.
Amerikos viršukalnių nugalėtojai pradėjo savo žygius JAV. Pats pirmas kalnas, į kurį jie kopė buvo El Kapitanas. Vėliau jie persikėlė į Meksiką, iš ten - į Argentinos pietus.
RĖMĖJAI. Trys lietuviai, keliavę po Ameriką ir laipioję po jos kalnus išleido apie 50 tūkst. litų iš savo kišenės. Panašia suma prie kelionės prisidėjo ir rėmėjai.
"Gavome beveik viską, ko norėjome, ko reikėjo, ko tikėjomės. Tai labai palengvino finansiškai. Juolab, kad kelionėje nenumatytų išlaidų buvo daug. Su šia parama mums pavyko nebankrutuoti," - sakė A. Kamandulis.
Pagrindiniai alpinistų rėmėjai "Montis magia" daugiausia padėjo inventoriumi, "Baltlogistika" siuntė alpinistų daiktus į kitą kontinentą.
NE VIENI TOKIE.Bendraminčių iš kitų šalių trijulė sutiko nemažai
"Mums buvo didelė garbė, kai kaimynystėje gyvendavo ar kalnuose prasilenkdavome su tais žmonėmis, apie kuriuos pastoviai skaitome visokiuose pasaulio alpinistų žurnaluose," - pasakojo G. Simutis.
"Čia - Lietuvoje žmonėms atrodo, kad keli mėnesiai, ar pusė metų - labai ilga kelionė. Kai keliauji, sutinki tokių pačių žmonių, kaip mes. Yra žmonių, kurie keliauja ar pusę metų, ar metus. Sutikau vieną žmogų, kuris jau 15 metų keliauja po kalnus. Rada supranti, kad mes patys esame - ne tokie jau išprotėję," - kalbėjo A. Kamandulis.
PATAGONIJOS ORAI. Patagonijos Anduose lietuviams kartais tekdavo laukti savo šanso lipti. Atšaiuriais vėjais garsėjančiame krašte nebūna tiek daug dienų, kad į viršukalnes lipti būtų bent minimaliai saugu.
"Pietų pusrutulyje yra labai daug vandenyno ir ne tiek daug sausumos. Todėl Patagonijoje visą laiką pučia kraupūs vėjai. Kartais susidaro tokios sąlygos, kad keletą dienų tie vėjai būna mažesni, ir tomis dienomis ir reikia lipti. Tas oro langas, kai vėjas nepučia, kai nelyja, nesninga, būna trumpas. Ir tada lipi, nesvarbu ar tai yra diena, ar rytas, ar vakaras.30-ties valandų lipimo dienos tenai yra normali praktika. Patagonijoje yra įvairios lipimo sąlygos: kartais reikia lipti ledu, kartais uolomis, kartais sniegu,“ – aiškino pietų Andų alpinizmo sąlygas G. Simutis.
Lietuviams lipant į Patagonijos simboliu vadinamą Ficrojaus kalną, į kurį dar nebuvo įlipęs nė vienas lietuvis, pasitaikė dviejų dienų gero oro „langas“.
„Pirmą dieną lipome ledu ir sniegų, o tris valandas pamiegoję - visą dieną lipome uolomis, kol pagaliau pasiekėme viršūnę. O sunkiausias dalykas buvo trečią dieną atsibusti ryte ir pradėti leistis žemyn. Nes jau vėjai kilo, atėjo blogas oras ir mums reikėjo bėgti į miestą ir ilsėtis tenai,“ – pasakojo G. Simutis.
Dėl orų ne kiekvienas alpinistas ryžtasi ieškoti nepramintų takų į stačias Pietų Andų viršukalnes . Todėl Patagonijoje dar yra vietų, kuriose alpinistai dar neapsilankė.
Lietuviai bandė eiti ten, kur iki jų nebuvo žengęs žmogus.
"Kai lipi maršrutu, per kurį niekas iki tavęs nelipo, įdomiausia yra tai, kad tu nežinai ar tu iš viso per šią vietą pereisi: vis žiūri į kelią ir ieškai - kas bus, kur bus lengviau, kur - saugiau. Tos uolos juk kartais ir byra," - įspūdžiais dalijosi A. Kamandulis.
PAVOJAI. Jis tvirtino, kad lipant į kalnus tiesiog nėra kada bijoti: "Baisu galėjo būti nebent po visko, supratus, kad akmuo šalia tavo galvos pralėkė, arba pats paslydęs vos nenulėkei žemyn. Bet kadangi nebuvo laiko jaudintis, tekdavo kopti toliau..."
Ne Pietų Amerikoje trys lietuvių alpinistai susidūrė su didžiausiais pavojais. Jie tykojo jau lipant į pirmą viršukalnę - JAV El Kapitano kalną, š pradžių atrodžiusį būsiant lengvu pasivaikščiojimu.
"Baisiausia buvo per audrą, kai mes 500 metrų aukštyje kabėjome tris paras ir mus mėtė vėjas, nebuvo kur įsikibti, nes viskas judėjo kartu. Tada jau norėjosi žegnotis... Toks buvo pats pirmas mūsų maršrutas į El Kapitaną. Galvojom, kad smagiai prašoksim šviečiant saulei... Tačiau ta patirtis man buvo labai įdomi. Po to jau viskas atrodė lengva,“ – savo įspūdžius pasakojo S. Žukauskaitė.
Kabojo alpinistai specialioje pakabinamoje palapinėje.
BUITIS. „Kabant galima gyventi beveik taip pat, kaip ir apačioje: ir išsivirti arbatos ir pamiegoti,“ – tikino A. Kamandulis.
S. Žukauskaitė jam antrino: „Ten kabant mes daug nejudėdavome, bet jai reikėdavo, tai laikydavome viryklėlę rankose. Turėjome dujų balionėlį, atsisėsdavom lygiai. Kai reikėjo valgį pasigaminti greitai, tai būdavome atsinešę konservų. Ir kai būdavome labai pavargę, tai juos ir nešildytus valgydavome.“
Anot A. Kamandulio, alpinistai valgo tą, ką bet kokie žmonės žygio sąlygomis. Jų maisto raciono pagrindą sudarė greitai verdantys makaronai ir ryžiai su priedais.
Suprantama, alpinistai su savimi stengėsi imti kuo mažiau daiktų. Dėl jų svorio.
„ Galbūt vardan to ir saugumas kažkiek nukenčia. Mes trims žmonėms imdavome vienus alpinistų batus, kiti nešėsi kažkokius lengvesnius, vieną ledkirtį. Išeidavo nuo kelių kilogramų iki kokių dešimties-penkiolikos. O slėnyje į bazinę stovyklą atsinešėme kokius 2-3 šimtus kilogramų,“ – kalbėjo A. Kamandulis
Aišku, kartais tekdavo su savimi imti ir didesnius svorius. Juos tiesiog tempdavome, keldavome virvėmis, - sako S. Žukauskaitė: „Lentyną, ant kurios būna labai daug daiktų - tempiesi. Pats užlipi be nieko, o po to su virve užsitrauki gal 70 kilogramų. Juk vien vandens reikia kokių 8 litrų.“
Net ir rūbų alpinistai stengdavosi pasiimti nedaug. Kartais dėl to ant vėjo perpučiamų viršukalnių būdavo gerokai šalta.
„Kai judi, paskui stovi, negali susiorientuoti: tai tau labai karšta, tai - labai šalta,“ – tikino A. Kamandulis.
Stovyklavietėse lietuviai stengėsi nepalikti šiukšlių. S. Žukauskaitė kalbėjo, kad tose vietose, kur yra daug žmonių, už tai galima užsidirbti nemenką baudą.
„Tiesiog yra mūsų motto: kaip randame - taip paliekame. Stengiamės, kad ir kitiems būtų taip pat, kaip ir mums patiems,“ – paprasčiau paaiškino pastangas palikti kalnus švarius G. Simutis.
SANTYKIAI. Trijulė, praleidusi pusmetį kartu, dažnai ankštoje patalpose ar palapinėje, labai stipriai nesipyko. Nors, pasak psichologo A. Komandulio, kartais vienas kitą erzindavo.
"Nesusimušėme. Tik galbūt vienas apie kitą sužinojome šiek tiek daugiau negu reikėtų. Kai mėnesį gyvenome tokioje būdelėje, kur vienas kitam vos ne ant kojų guli, tai trintis turėjo atsirasti. Mane visą kelionę labiausiai kankino ir mano žmogiškumui išlikti sunkiausia buvo dėl to, kaip Gediminas gėrė arbatą... Kad ir supratau, kad tai yra mano, o ne jo problema. Stengiausi nesakyti - baik tu čia siurbčioti, bet tai man buvo labai sunku.." – pasakojo Arūnas.
S. Žukauskaitės ir A. Kamandulio nuomonės nesutapo dėl „suvenyrų“ – akmenų nuo Amerikos viršukalnių.
"Vienas dalykas, dėl ko mes su Saule nelabai sutariame - aš esu prieš, kad imtume bet ką iš kalnų, o Saulė labai norėjo pasislėpti akmenėlių, kristaliukų. Dėl to juokais patraukdavome vienas kitą per dantį. Jeigu kiekvienas pasiimtų akmenį nuo tos vietos, pavogtų iš ateities žmonių galimybę pamatyti tą patį, ką tu pamatei,“ – aiškino savo pažiūras Arūnas.
Visi trys Lietuvos alpinistai į kelionę vežėsi po gintarinį pakabuką iš tėvynės. Anot jų, tie tėvynės gabalėliai jiems buvo tapę amuletais.
REZIUMĖ. „Gal ir labai romantiškai skamba ta pusės metų kelionė, bet patogumų pasiilgsti. Ypač tokio dalyko, kaip dušas...“ – reziumuodamas pripažino labiausiai patyręs trijulės alpinistas G. Simutis.
Ten Gediminas Simutis, Saulė Žukauskaitė ir Arūnas Kamandulis praleido kone pusę metų, šturmuodami Šiaurės ir Pietų Amerikos kalnų viršūnes ir vertikalias sienas.
Projektas "Vertikalus gyvenimas" trijulei lėmė Lietuvos ir Baltijos techninės klasės alpinizmo čempionų vardus.
Čempionus renka komisija, kuriai alpinistai pateikia ataskaitas, kurioje nurodomas kalnas, maršruto sudėtingumas, kopimo trukmė, aukštis, visi kiti parametrai.
Tačiau pati sportinė šio kopimo pusė, "Montis magia"nariams nebuvo svarbiausia.
"Tai buvo labiau gyvenimo kelionė. Bendravome su labai įvairiais žmonėmis: su tais, kurie gyvena Meksikos lušnynuose, San Fransiske, su žmonėmis, kurie neišeina iš kalnų. Tai sukuria platesni pasaulio vaizdą, ir tu imi jį vertinti kažkaip giliau," - kalbėjo S. Žukauskaitė.
Techninės klasės alpinizmas - nėra aukščio vaikymasis, trijulė teigė nekonkuruojanti su tais, kurie kopia į Everestą. "Montis magia" komanda rinkosi kad ir mažesnius, bet sudėtingus kalnus, panašius į bokštus, vertikalias sienas, vietoves, kur oro sąlygos dar labiau apsunkina kopimą.
Visa komandos kelionė truko 180 dienų. 60 dienų lietuviai lipo į viršų ar leidosi žemyn, 12 naktų praleido kopdami į vertikalias sienas, kuriomis užlipo 11 kilometrų. Viso jie užkopė į 13 didelių viršūnių JAV, Meksikoje ir Argentinoje ir sukorė 44 tūkstančius kilometrų.
Visi trys alpinistai susipažino toli gražu ne kelionėje po Ameriką.
"Jau daug metų laipiojom kartu, keliaudavom į trumpesnes keliones," - kalbėjo A. Kamandulis.
180 dienų kelionei jie ruošėsi apie metus. Pernai visi trys paliko savo darbus ir pabaigė mokslus. Arūnas baigė psichologijos bakalaurą, Saulė - gamtos mokslus, o Gediminas - fizikos magistras.
Amerikos viršukalnių nugalėtojai pradėjo savo žygius JAV. Pats pirmas kalnas, į kurį jie kopė buvo El Kapitanas. Vėliau jie persikėlė į Meksiką, iš ten - į Argentinos pietus.
RĖMĖJAI. Trys lietuviai, keliavę po Ameriką ir laipioję po jos kalnus išleido apie 50 tūkst. litų iš savo kišenės. Panašia suma prie kelionės prisidėjo ir rėmėjai.
"Gavome beveik viską, ko norėjome, ko reikėjo, ko tikėjomės. Tai labai palengvino finansiškai. Juolab, kad kelionėje nenumatytų išlaidų buvo daug. Su šia parama mums pavyko nebankrutuoti," - sakė A. Kamandulis.
Pagrindiniai alpinistų rėmėjai "Montis magia" daugiausia padėjo inventoriumi, "Baltlogistika" siuntė alpinistų daiktus į kitą kontinentą.
NE VIENI TOKIE.Bendraminčių iš kitų šalių trijulė sutiko nemažai
"Mums buvo didelė garbė, kai kaimynystėje gyvendavo ar kalnuose prasilenkdavome su tais žmonėmis, apie kuriuos pastoviai skaitome visokiuose pasaulio alpinistų žurnaluose," - pasakojo G. Simutis.
"Čia - Lietuvoje žmonėms atrodo, kad keli mėnesiai, ar pusė metų - labai ilga kelionė. Kai keliauji, sutinki tokių pačių žmonių, kaip mes. Yra žmonių, kurie keliauja ar pusę metų, ar metus. Sutikau vieną žmogų, kuris jau 15 metų keliauja po kalnus. Rada supranti, kad mes patys esame - ne tokie jau išprotėję," - kalbėjo A. Kamandulis.
PATAGONIJOS ORAI. Patagonijos Anduose lietuviams kartais tekdavo laukti savo šanso lipti. Atšaiuriais vėjais garsėjančiame krašte nebūna tiek daug dienų, kad į viršukalnes lipti būtų bent minimaliai saugu.
"Pietų pusrutulyje yra labai daug vandenyno ir ne tiek daug sausumos. Todėl Patagonijoje visą laiką pučia kraupūs vėjai. Kartais susidaro tokios sąlygos, kad keletą dienų tie vėjai būna mažesni, ir tomis dienomis ir reikia lipti. Tas oro langas, kai vėjas nepučia, kai nelyja, nesninga, būna trumpas. Ir tada lipi, nesvarbu ar tai yra diena, ar rytas, ar vakaras.30-ties valandų lipimo dienos tenai yra normali praktika. Patagonijoje yra įvairios lipimo sąlygos: kartais reikia lipti ledu, kartais uolomis, kartais sniegu,“ – aiškino pietų Andų alpinizmo sąlygas G. Simutis.
Lietuviams lipant į Patagonijos simboliu vadinamą Ficrojaus kalną, į kurį dar nebuvo įlipęs nė vienas lietuvis, pasitaikė dviejų dienų gero oro „langas“.
„Pirmą dieną lipome ledu ir sniegų, o tris valandas pamiegoję - visą dieną lipome uolomis, kol pagaliau pasiekėme viršūnę. O sunkiausias dalykas buvo trečią dieną atsibusti ryte ir pradėti leistis žemyn. Nes jau vėjai kilo, atėjo blogas oras ir mums reikėjo bėgti į miestą ir ilsėtis tenai,“ – pasakojo G. Simutis.
Dėl orų ne kiekvienas alpinistas ryžtasi ieškoti nepramintų takų į stačias Pietų Andų viršukalnes . Todėl Patagonijoje dar yra vietų, kuriose alpinistai dar neapsilankė.
Lietuviai bandė eiti ten, kur iki jų nebuvo žengęs žmogus.
"Kai lipi maršrutu, per kurį niekas iki tavęs nelipo, įdomiausia yra tai, kad tu nežinai ar tu iš viso per šią vietą pereisi: vis žiūri į kelią ir ieškai - kas bus, kur bus lengviau, kur - saugiau. Tos uolos juk kartais ir byra," - įspūdžiais dalijosi A. Kamandulis.
PAVOJAI. Jis tvirtino, kad lipant į kalnus tiesiog nėra kada bijoti: "Baisu galėjo būti nebent po visko, supratus, kad akmuo šalia tavo galvos pralėkė, arba pats paslydęs vos nenulėkei žemyn. Bet kadangi nebuvo laiko jaudintis, tekdavo kopti toliau..."
Ne Pietų Amerikoje trys lietuvių alpinistai susidūrė su didžiausiais pavojais. Jie tykojo jau lipant į pirmą viršukalnę - JAV El Kapitano kalną, š pradžių atrodžiusį būsiant lengvu pasivaikščiojimu.
"Baisiausia buvo per audrą, kai mes 500 metrų aukštyje kabėjome tris paras ir mus mėtė vėjas, nebuvo kur įsikibti, nes viskas judėjo kartu. Tada jau norėjosi žegnotis... Toks buvo pats pirmas mūsų maršrutas į El Kapitaną. Galvojom, kad smagiai prašoksim šviečiant saulei... Tačiau ta patirtis man buvo labai įdomi. Po to jau viskas atrodė lengva,“ – savo įspūdžius pasakojo S. Žukauskaitė.
Kabojo alpinistai specialioje pakabinamoje palapinėje.
BUITIS. „Kabant galima gyventi beveik taip pat, kaip ir apačioje: ir išsivirti arbatos ir pamiegoti,“ – tikino A. Kamandulis.
S. Žukauskaitė jam antrino: „Ten kabant mes daug nejudėdavome, bet jai reikėdavo, tai laikydavome viryklėlę rankose. Turėjome dujų balionėlį, atsisėsdavom lygiai. Kai reikėjo valgį pasigaminti greitai, tai būdavome atsinešę konservų. Ir kai būdavome labai pavargę, tai juos ir nešildytus valgydavome.“
Anot A. Kamandulio, alpinistai valgo tą, ką bet kokie žmonės žygio sąlygomis. Jų maisto raciono pagrindą sudarė greitai verdantys makaronai ir ryžiai su priedais.
Suprantama, alpinistai su savimi stengėsi imti kuo mažiau daiktų. Dėl jų svorio.
„ Galbūt vardan to ir saugumas kažkiek nukenčia. Mes trims žmonėms imdavome vienus alpinistų batus, kiti nešėsi kažkokius lengvesnius, vieną ledkirtį. Išeidavo nuo kelių kilogramų iki kokių dešimties-penkiolikos. O slėnyje į bazinę stovyklą atsinešėme kokius 2-3 šimtus kilogramų,“ – kalbėjo A. Kamandulis
Aišku, kartais tekdavo su savimi imti ir didesnius svorius. Juos tiesiog tempdavome, keldavome virvėmis, - sako S. Žukauskaitė: „Lentyną, ant kurios būna labai daug daiktų - tempiesi. Pats užlipi be nieko, o po to su virve užsitrauki gal 70 kilogramų. Juk vien vandens reikia kokių 8 litrų.“
Net ir rūbų alpinistai stengdavosi pasiimti nedaug. Kartais dėl to ant vėjo perpučiamų viršukalnių būdavo gerokai šalta.
„Kai judi, paskui stovi, negali susiorientuoti: tai tau labai karšta, tai - labai šalta,“ – tikino A. Kamandulis.
Stovyklavietėse lietuviai stengėsi nepalikti šiukšlių. S. Žukauskaitė kalbėjo, kad tose vietose, kur yra daug žmonių, už tai galima užsidirbti nemenką baudą.
„Tiesiog yra mūsų motto: kaip randame - taip paliekame. Stengiamės, kad ir kitiems būtų taip pat, kaip ir mums patiems,“ – paprasčiau paaiškino pastangas palikti kalnus švarius G. Simutis.
SANTYKIAI. Trijulė, praleidusi pusmetį kartu, dažnai ankštoje patalpose ar palapinėje, labai stipriai nesipyko. Nors, pasak psichologo A. Komandulio, kartais vienas kitą erzindavo.
"Nesusimušėme. Tik galbūt vienas apie kitą sužinojome šiek tiek daugiau negu reikėtų. Kai mėnesį gyvenome tokioje būdelėje, kur vienas kitam vos ne ant kojų guli, tai trintis turėjo atsirasti. Mane visą kelionę labiausiai kankino ir mano žmogiškumui išlikti sunkiausia buvo dėl to, kaip Gediminas gėrė arbatą... Kad ir supratau, kad tai yra mano, o ne jo problema. Stengiausi nesakyti - baik tu čia siurbčioti, bet tai man buvo labai sunku.." – pasakojo Arūnas.
S. Žukauskaitės ir A. Kamandulio nuomonės nesutapo dėl „suvenyrų“ – akmenų nuo Amerikos viršukalnių.
"Vienas dalykas, dėl ko mes su Saule nelabai sutariame - aš esu prieš, kad imtume bet ką iš kalnų, o Saulė labai norėjo pasislėpti akmenėlių, kristaliukų. Dėl to juokais patraukdavome vienas kitą per dantį. Jeigu kiekvienas pasiimtų akmenį nuo tos vietos, pavogtų iš ateities žmonių galimybę pamatyti tą patį, ką tu pamatei,“ – aiškino savo pažiūras Arūnas.
Visi trys Lietuvos alpinistai į kelionę vežėsi po gintarinį pakabuką iš tėvynės. Anot jų, tie tėvynės gabalėliai jiems buvo tapę amuletais.
REZIUMĖ. „Gal ir labai romantiškai skamba ta pusės metų kelionė, bet patogumų pasiilgsti. Ypač tokio dalyko, kaip dušas...“ – reziumuodamas pripažino labiausiai patyręs trijulės alpinistas G. Simutis.