Nepailstantis diplomatas turi tikslą

Nesenstantis A. Černiauskas, ko gero, ilgiausiai aktyviai sportuojantis Lietuvos lengvaatletis. Jis dar 1951 m. tapo Lietuvos moksleivių čempionu granatos metimo rungtyje (74 m) ir aktyviai dalyvauja varžybose iki šiol.

ČEMPIONAS. Dabar Antanas – savo amžiaus grupės dukart pasaulio veteranų vicečempionas (2005 m. buvo antras penkiakovės ir ieties metimo sektoriuje), 2006 m. Europos metimų penkiakovės čempionas. Taip pat – pasaulio veteranų penkiakovės rekordininkas. „Kas penkeri metai susirenka vyrai ir kariauja tarpusavyje. Verda labai atkaklios kovos“, – sako Antanas.

172 cm ūgio tvirtai sudėtas sportininkas sveikata nesiskundžia, tiesa, retkarčiais pakyla kraujo spaudimas. Kaip pats sako, nėra ko stebėtis, metai ne tie. 1970 m. Antanui buvo padaryta stuburo išvaržos operacija, tuo metu jis jau manė, kad lengvajai atletikai reikės tarti „sudie“, nes gydytojai pranašavo trečios grupės invalidumą. Tačiau po trejų metų Antanas gydytojų nuostabai pradėjo sportuoti, tvirtai atsistojo ant kojų ir dabar jaučiasi kuo puikiausiai.
Per „Iššūkio taurės“ varžybas Vilniuje, kur rungtyniavo veteranai ir mėtė įvairių svorių įrankius, Antanas tapo nugalėtoju. Jam buvo įteiktas televizorius – prizas, kurį įsteigė buvęs daugkartinis Lietuvos rutulio stūmimo čempionas kaunietis Saulius Kleiza.

Didelis lengvosios atletikos entuziastas iki šių dienų dirba, jis – Vilniaus universiteto Kūno kultūros katedros atletinės gimnastikos dėstytojas, ugdo kultūristus. Du kartus per savaitę ir pats pakilnoja svorius.

REKORDAS. Veteranų varžybose A. Černiauskas pradėjo dalyvauti nuo 1997 m., kai Aukštadvaryje vyko metikų varžybos, tačiau tada jis paslydo ant žolės, pasitempė kojos raumenis ir nebaigė varžybų.

Dabar Antanas prakalbo apie pernykščius metus, kai Tato (Vengrija) olimpinėje bazėje jis granatą švystelėjo toliau nei 51 m, o pasaulio geriausias rezultatas – 52 metrai. „Šiemet norėčiau pagerinti šį pasaulio veteranų rekordą. Tai bandysiu padaryti Vokietijoje arba Lenkijoje. Mano ranka dar smagi“, – šypteli veteranas.

Vyresnės kartos lengvaatlečiai žino, kad A. Černiauskas buvo ne tik daugkartinis Lietuvos dešimtkovės čempionas ir rekordininkas. Turininga jo biografija. Aktyviai sportuodamas Antanas sugebėjo baigti dvi aukštąsias mokyklas: 1958 m. – Kūno kultūros institutą, o 1965 m. – Vilniaus universitetą, kur iš pradžių studijavo mediciną, o vėliau – ekonomiką. Baigė su pagyrimu. Jis aštuonerius metus (1969–1977) dirbo tuomečio Sporto komiteto pirmininko pavaduotoju. Vadovaujant Antanui, buvo pastatytas dabartinis Kūno kultūros ir sporto departamentas, Lengvosios atletikos maniežas, sportininkų bendrabutis.



DIPLOMATAS. 1971–1991 m. Antanas buvo Lietuvos vyriausybės nuolatinės atstovybės Maskvoje vyr. referentas, o 1991–1994 m. – Lietuvos ambasados Maskvoje ekonomikos patarėjas. Turėjo diplomato atašė (1993) rangą. Tai gana aukštos pareigos. Buvusiam garsiam sportininkui reikėjo žinoti visą analitinę medžiagą, derinti projektus, susijusius su Lietuva.
 

Lietuvos ambasados Maskvoje darbuotojai žinojo, kad Antanas buvo garsus sportininkas – penkis kartus gerino Lietuvos dešimtkovės rekordus (6881 tšk. arba pagal naują skaičiavimo sistemą – 7185 tšk.), tapo daugkartiniu šalies čempionu.

Patys brandžiausi jo, kaip dešimtkovininko, metai buvo 1960–1963 metai. Lietuvos rinktinei jis atstovaudavo ne tik dešimtkovės, bet ir šuolių į tolį bei estafečių varžybose. Vienais metais Vilniaus ir Kauno lengvaatlečių mačo metu per dvi dienas jis net 16 kartų startavo.

Kai A. Černiausko anksčiau klausdavo, kokia jo profesija – diplomatas, ekonomistas ar sportininkas, jis su šypsena veide atsakydavo, kad... dešimtkovininkas.

VERPETAS. Kokių Antanui liko prisiminimų iš didžiojo sporto? Vyras sako, kad visas dalyvautas varžybas jis mato tarsi kino ar spalvoto televizoriaus ekrane. „Kai palikau aktyvųjį sportą, tik tada supratau, kad buvo galima pasiekti dar svaresnių rezultatų, tereikėjo atkreipti dėmesį į mitybą, pasirengimą. Tada buvo apėmęs kažkoks jaunystės ir energijos verpetas, sukęs į sektorius, bėgimo takus“, – sako Antanas.

Tas „verpetas“ ir dabar mūsų lengvosios atletikos veteraną traukia į sektorius. Jis aktyviai dalyvauja įvairiose veteranų varžybose, iš pasaulio ir Europos čempionatų namo grįžta su medaliais. Tačiau jam kiek apmaudu, kad Lietuvoje nevertinamas veteranų sporto judėjimas.

„Aš suprantu sportą, kad tai ne tik olimpinės žaidynės, čempionatai ir medaliai. Sportas – sveikata. Kuo žmogus daugiau juda, tuo jis sveikesnis. Tarkime, aš visiškai nesijaučiu senas. Ir sulaukęs tokio solidaus amžiaus, kasmet stengiuosi gerinti savo rezultatus. Mes, veteranai, laimime pasaulio, Europos čempionatus, o dabartiniams sportininkams nelabai sekasi.

Manau, kad veteranų ir jaunimo, jaunių, suaugusiųjų pelnyti medaliai – vienodos svarbos. Tačiau mūsų visiškai nevertina, atrodo, kad turime eiti ir ant krosnies gulėti. Tikrai ne. Tegul žmonės aktyviai sportuoja, ir jie bus sveiki. Visus vyriškus darbus dar galima nudirbti. Jeigu gaunu kokią nors traumą ir mėnesį ar du paguliu lovoje – viskas, aš jau senas pasidarau. Tada sakau sau, kad nė velnio, reikia judėti. Lovoje pradedu daryti mankštą, o po to – ir kambaryje, lauke“, – pasakoja A. Černiauskas.