Aurimas Budraitis (Žurnalas "Tenisas") | 2012 m. balandžio 13 d. 11:19 |
„Reikėtų kuo daugiau nuoseklumo ir tarpusavio bendradarbiavimo", - žurnalui "Tenisas" sakė Lietuvos teniso sąjungos prezidentas Ramūnas Grušas
Lietuvos teniso aukso amžius prasidėjo istorine pergale prieš britus 2010-aisiais. Nuo tada ši sporto šaka mūsų šalyje milžiniškais šuoliais įskriejo į populiarumo aukštumas. Bet pastaruoju metu teniso bumas kiek aprimo. Ričardą Berankį stabdo įsisenėjusios traumos, šalies rinktinėms teks kapstytis iš žemiausių divizionų Daviso ir Federacijų taurės varžybose, Lina Stančiūtė kol kas klumpa pirmuose turnyrų ratuose. Tik Laurynas Grigelis, atrodo, rado savo stichiją – dvejetų varžybas. Tad gal aukso amžius jau baigėsi? Apie tai ir apie kitus aktualiausius dalykus – pokalbis su Lietuvos teniso sąjungos prezidentu Ramūnu Grušu.
Ar 2012 m. pradžia Lietuvos teniso mėgėjams labiau nuvilianti, ar džiuginanti?
Vienareikšmiškai sakyti, kad ji labiau nuvilia nei džiugina, negalima. Aišku, jei kalbame apie profesionalus, tai jų toks gyvenimas, kad be traumų, be pralaimėjimų nebūna ir pergalių. Tad vertindamas 2012 m. pradžią, sakyčiau, kad jie nėra geri, bet, kita vertus, jie nėra ir tragiški. Nors tikėjausi, kad pergalių bus daugiau.
Prisiminkime praėjusių metų pabaigą – R. Berankio ir L. Grigelio dvikovą Vilniuje. Visi laimingi, visi optimistai, o dabar...
Sukonkretinkime, apie ką mes kalbame. Jeigu apie Ričardą ir Lauryną – tai viena istorija, jeigu apie žaidžiančius jaunius, vaikus – tai visai kas kita.
Suprantu, kad daugumai įdomus tik lyderių žaidimas. Taigi Ričardo atveju – tai trauma. O Laurynas tiesiog nėra tokios formos, kokios norėtų. Kita vertus, jo žaidimas neprastėja.
Toliau – Lina Stančiūtė. Ji labai stabili žaidėja, jos reitingas ilgą laiką laikosi maždaug vienoje vietoje. Manau, ji žaidžia pagal savo galimybes ir pasiekti rezultatai tai atspindi.
Paprastam teniso gerbėjui gali susidaryti įspūdis, kad viena puiki teniso era jau praeityje, turiu galvoje laiko tarpą nuo pergalės prieš Didžiąją Britaniją iki R. Berankio ir L. Grigelio dvikovos...
Manau, kad pergalė prieš Didžiąją Britaniją ir kiti toliau sekę Daviso taurės etapai buvo viršūnė. Kaip teniso visuomenei mums labai pasisekė, kad žaidėme būtent su britais. Kai paaiškėjo, kad teks žaisti su Didžiąja Britanija, kuri – ne tik teniso šalis, bet ir teniso gimtinė, iškart buvo sukeltas ažiotažas. O kai laimėjome, visuomenė atrado, kad yra toks žaidimas tenisas, pamatė, kad jį rodo per televizorių, ir net suvokė, kad visa tai įdomu.
Mūsų tenisininkų pasiaukojamas žaidimas lemiamomis mačo akimirkomis iškart sukėlė euforiją, pritraukė didžiulį spaudos, tam tikrų valstybinių institucijų dėmesį.
Po to sekė atitinkami veiksmai, struktūros pokyčiai, strategijos numatymas į priekį ir klausimas – kas toliau? Visi žinojome, kad kada nors tas etapas baigsis, nes amžinai euforija tęstis negalėjo.
Tada atsigręžėme į vaikus, nes puikiai suvokėme, kad jie turės parodyti rezultatus po dvejų ar trejų metų. Išvados tikrai buvo padarytos: vienas etapas baigėsi, kitas prasidėjo.
Dažnai girdime, koks vienas ar kitas jaunas žaidėjas gabus ir talentingas, tačiau, sprendžiant pagal praėjusių metų Lietuvos čempionato ar Prezidento taurės rezultatus, tas jaunimas kol kas atsilieka net nuo profesionalo karjerą baigusio Gvido Sabeckio.
Taip vertinti negalima. Kitaip nei kitų sporto šakų, Lietuvos teniso čempionatas nėra prestižinis, nes mūsų ir masteliai, ir vertinimai skirtingi. Mūsų jaunimas, pavyzdžiui: Lukas Mugevičius, Julius Tverijonas, Mantas Bugailiškis, Almantas Oželis, Akvilė Paražinskaitė, Greta Kerėžaitė, Justina Mikuskytė, puikiai žaidžia Europos tarptautiniuose turnyruose, pasiekia ir pusfinalius, ir finalus, patenka į reitingų šimtukus – čia tikrasis žaidėjų vertinimas, nes Lietuvoje negali tobulėti taip, kaip gali tobulėti Europoje ar pasaulyje. Ir reikia nepamiršti, kad mes dar kalbame apie vaikus, kuriems yra vos po 15 metų, o jie reitinge lenkia ne vieną šimtą vyresnių už save varžovų.
Skamba iš tiesų gražiai, tačiau ar nebūtų dar gražiau, jei į tenisą galėtų patekti ne tik turtingų tėvų vaikai, bet ir visi norintieji?
Manau, kad šia tema per daug spekuliuojama. Sutinku, kad tai nėra labai pigu, bet visada yra laisvė rinktis. Tarkime, potencialus berankis ar grigelis neturi daug pinigų ir negali profesionaliai treniruotis Vilniuje, tai tegul atvažiuoja į Šiaulius – čia jis gaus visas profesionalaus tenisininko treniruočių paslaugas už 150 litų per mėnesį.
Negalėčiau atmesti, tačiau lygiai taip pat negalėčiau patvirtinti teorijos, kad antrų berankių mes neturime tik dėl brangumo. Didesne problema aš įvardyčiau trenerių požiūrį į patį procesą. Būtent nuo trenerių reikėtų pradėti gvildenti šį klausimą.
Tenisas – komercinė sporto šaka, o tai labiausiai išryškėja kalbant apie teniso trenerius. 70 proc. trenerių Lietuvoje renkasi paprastesnį variantą – jie dirba su mėgėjais arba vaikais, nesiekiančiais rezultato. Ką tai reiškia? Jie uždirba pinigus ir už nieką neatsako. Kam treneriui vargti su vaiku, kam treneriui prisiimti atsakomybę už rezultatus, už bilietų pirkimą, už registracijas į turnyrus, už stovyklas ir kitus dalykus, jei gali pamušinėti kamuoliuką su mėgėjais ir puikiai sau gyventi. Štai kur problema.
Pakalbėkime apie Daviso taurę. Prieš porą metų visi sutartinai kalbėjo apie tai, kaip Lietuvos rinktinė žais I grupėje, o dabar turime tik III grupę. Ar negaila tų prarastų metų?
Visiškai nėra prasmės galvoti gaila, negaila. Būkime realistai – su Maroku Ričardas nežaidė dėl traumos, o alternatyvos jam neturime. Juk niekam ne paslaptis, kad esame priklausomi nuo dviejų žaidėjų, o jaunimėlis, apie kurį kalbėjome, to lygio dar netempia. Tad iškritus vienam lyderių, mes netenkame lygiai pusės rinktinės.
Ričardo traumos teniso mėgėjams – skaudi tema. Suprantu, kad jūs ne gydytojas, bet gal turite versiją, kodėl jam taip nesiseka?
Profesionalų sportas nėra sveikata, profesionalų tenisas – tuo labiau, tad stebėtis per daug nereikėtų. Ričardas žaidė ties savo galimybių riba, tad gal kur nors truputį persistengė, o daug nereikia. Tikslaus atsakymo aš neturiu nei kalbėdamas apie treniruotes, nei apie varžybų tvarkaraštį.
Yra tokių spekuliacijų, kad neturėdamas gerų fizinių duomenų Ričardas treniruojasi viršydamas savo galimybių ribas...
Tai gali būti viena iš teorijų, bet kuris sportininkas to nedaro? Aišku, kad esamus trūkumus reikia kuo nors kompensuoti, pavyzdžiui, jei trūksta ūgio, tai reikia greičiau bėgti, daugiau mąstyti, o kartais tie kompensaciniai mechanizmai turi visokių padarinių.
Praėjusiais metais pradėta svajoti apie R. Berankio dalyvavimą Londono olimpinėse žaidynėse. Ar dabar tikite, kad jis ten gali būti?
Kol nėra atsakymo, kad jis ten negali būti, aš tikiu. Ruošiame akreditacijas, siunčiame dokumentus į Olimpinį komitetą. Kol kas Ričardas – kandidatas ir, jei jam pavyks išsigydyti, tai laiko dar yra.
Gal jam nepavyks pakilti iki reikiamos reitingo vietos, be to, yra kitų alternatyvų, vardinių kvietimų. Kadangi sportininkas buvo jaunių čempionas, reitingo šimtuko žaidėjas, tai – tam tikri padėti galintys niuansai. Birželio 11 d. bus fiksuojami reitingai, skelbiamas olimpinių žaidynių dalyvių sąrašas, tada tiksliai žinosime, kaip reikia elgtis: ar prašome vardinio kvietimo, ar Ričardas ten patenka pats pagal reitingą.
Dėl galimybės prašyti vardinio kvietimo jau kalbėjomės su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu.
Laurynas Grigelis. Kaip čia atsitiko, kad vienetų žaidėjas tapo puikiu dvejetų žaidėju?
Bet juk tai taip pat nėra blogai. Kita vertus, jis visas susitelkęs į asmeninę karjerą ir į individualų reitingą, o ne dvejetus.
Žaidėjas savo gyvenimą paskyrė tenisui, ir, aišku, kad tiek jis, tiek jo treneriai, tiek visa komanda dirba tam, kad būtų pasiektas maksimalus rezultatas. Mes galime tik pasidžiaugti, kai jiems sekasi, o kai nesiseka, reikia susitaikyti, kad toks tas sportininko gyvenimas, ir toliau dirbti.
Lina Stančiūtė. Kaip manote, ar teisūs teigiantieji, kad šie arba kiti metai bus jos gulbės giesmė?
Nepatinka man tokie epitetai, bet vertindami jos amžių ir visą sportinę karjerą turbūt negalėtumėme drąsiai teigti, kad artimiausi dveji metai bus geriausi per jos karjerą. Kita vertus, esu įsitikinęs, kad savo lygiu ji tikrai dar žais. Taip pat esu įsitikinęs, kad Lina ne vienus, ne dvejus ir gal net ne trejus metus padės moterų rinktinei Federacijų taurės varžybose.
Bet be Linos moterų rinktinėje daugiau nėra reikiamo lygio žaidėjų. Ar per anksti Lietuva grįžo į Federacijų taurės turnyrą?
Gal ir per anksti, nes jaunesnės merginos tokiam turnyrui dar nepribrendo. Yra Joana Eidukonytė, Deimantė Bulatovaitė, Lina Padegimaitė, Akvilė Paražinskaitė, Justina Mikuskytė, tačiau nė viena jų neturi reikiamos suaugusiųjų teniso patirties. Kol kas – vystymosi etapas.
Mėgėjų licencijų atsiradimas Lietuvoje sukėlė tikrą diskusiją audrą. Ar jūs pats daug sulaukėte komentarų šia tema?
Suprantu, kad kiekvienas mokestis – skaudulys, bet teko sutikti aktyviai net nežaidžiantį mėgėją, kuris klausė, kada galėtų įsigyti licenciją? Čia – kiekvieno asmeninis suvokimas. Jeigu mes norime turėti tvarkingą sistemą, tai tą sistemą turime palaikyti visi kartu.
Gauti finansavimą iš valstybės, jį išskirstyti ir bandyti ką nors daryti paprasta, bet kurdami sistemą turime visi prie jos prisidėti.
Sakykite, kas turėtų įvykti šiais metais, kad baigiamojoje metų kalboje džiaugtumėtės nuveiktu darbu?
Reikėtų kuo daugiau nuoseklumo ir tarpusavio bendradarbiavimo, trenerių, visų teniso sporto klubų ir pačių tenisininkų atsakomybės ir supratimo, kad nei per metus, nei per trejus neužauginsi sistemos.