23 metų klaipėdietis Sergejus Maslabojevas savo pasirodymą prieš kelias savaites vykusiame bušido „K-1 World Grand Prix 2010 Vilnius“ turnyre baigė dėl traumos, tačiau spėjo pelnyti sostinės žiūrovų simpatijas.
Pirmą kartą dalyvavęs K-1 turnyre, Sergejus paskutinėmis kovos sekundėmis nokautavo olandą Ricardo van den Bosą, tačiau pusfinalyje buvo priverstas pripažinti esto Andrejaus Bokano pranašumą, nes dėl patirtos traumos negalėjo tęsti kovos.
Sergejus Maslabojevas Lietuvos publikai – pakankamai naujas veidas, nes iki šiol kovodavo kone tik užsienyje. Viena įsimintiniausių Sergejaus kovų vyko prieš keletą metų Švedijoje. „The Zone Fight Club“ turnyre klaipėdietis, galima sakyti, įveikė itin pajėgų brazilą Bruno Carvalho, bet, deja, buvo diskvalifikuotas, mat pasiųsdamas varžovą į nokdauną, atliko neleistiną smūgį koja, kai Carvalho jau buvo ant ringo grindų.
Lietuvoje Sergejus sužibėjo praėjusių metų spalį, kai Vilniuje tapo MMA turnyro „Realios kovos 6” nugalėtoju. Netrukus po to Rygoje klaipėdietis iškovojo Baltijos šalių profesionalų Tailando bokso čempiono diržą. Kovoje dėl šio titulo jis nugalėjo latvį Kristapą Zylę.
MMA turnyruose pergalęs ne kartą skynęs S.Maslabojevas pasiūlymą dalyvauti „K-1 World Grand Prix 2010 Vilnius“ turnyre priėmė ilgai nedvejojęs, nors iki tol pagal K-1 taisykles (neleidžiama kova parteryje) jam nebuvo tekę kovoti. Debiutu sportininkas neliko nusivylęs.
Sergejau, užsienyje ko gero esi geriau žinomas nei Lietuvoje...Aš visąlaik treniravausi Lietuvoje, Klaipėdos klube „Muay Thai Imperija“, tik Lietuvoje nekovodavau. Daug kovojau Anglijoje, Airijoje, Austrijoje, Švedijoje, kitose šalyse.
Kodėl ne Lietuvoje?Iš užsienio sulaukdavau rimtesnių piniginių pasiūlymų, be to, man patikdavo keliauti po visą Europą. Pasirodęs turnyruose užsienyje, gana netikėtai sulaukiau pasiūlymo dalyvauti „Realių kovų“ turnyre Vilniuje. Tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai kovojau Lietuvoje.
Klaipėdoje mane visi žinojo, Lietuvoje – ne. Kai tapau „Realių kovų“ čempionu, nugalėjęs Rimgaudą Kutkaitį ir Valdą Pocevičių, visi nustebo – iš kur jis toks atsirado? Visiems buvo staigmena. Taip atsidūriau Lietuvos bušido federacijos akiratyje.
Kokie įspūdžiai iš K-1 turnyro Vilniuje?K-1 taisyklės man buvo naujiena. Esu labiau įpratęs kovoti su imtynininkais. Akcentavau smūgius rankomis, o ne gynybą, dėl to nukentėjau. Nuvertinau gynybą, todėl pirmoje kovoje smarkiai susižeidžiau koją. Atmušė šlaunį, prasidėjo vidinis kraujavimas.
Visas viltis pusfinalyje siejau su tuo, kad pavyks greitai užbaigti kovą, bet varžovas žinojo apie mano traumą ir tai išnaudojo. Norėjau patekti į finalą, o tada pralaimėti tautiečiui [finale nugalėjusiam Mindaugui Sakalauskui] jau nebūtų buvę gaila.
Nebuvo minčių susižeidus pasitraukti iš turnyro ir nė nebandyti kovoti pusfinalyje?Buvo ir pasiūlymų, ir minčių, bet galiausiai nusprendėme, kad atvykome ne pasiduoti, o kovoti.
Vis dėlto debiutu K-1 kovose likai patenkintas ar ne?Džiaugiuosi, kad gavau tokią galimybę. Galimybę debiutuoti ne kokiame žemo lygio, o iškart aukšto lygio turnyre. Visiems neįtiksi, galbūt kažkam mano pasirodymas patiko, kažkam – ne. Aš patenkintas. Nepasakyčiau, kad pirma kova pavyko, nes ir mano sekundantai sakė, kad kovą buvo galima užbaigti daug anksčiau, tačiau sutrukdė patirties trūkumas.

Tavo tikslas šiame turnyre buvo nugalėti ar, kaip K-1 debiutantui, tiesiog apsižvalgyti?Blogas sportininkas, kuris nenori tapti čempionu. Kiekvieno svajonė nugalėti ir būti nenugalimam. Bet aš kiek kitaip žiūriu. As visąlaik pasiruošęs atiduoti visas jėgas, o kiekvienos kovos baigtis – Fortūnos rankose.
Ateity K-1 kovose tave dar išvysime, ar vistik – atėjau, pamačiau, ačiū, daugiau nereikia?..Tai visiškai įmanoma. Manau, kad galiu užsikabinti už K-1. Labai džiaugiuosi nauja patirtimi. Malonu tobulinti savo techniką, įgūdžius, jausti, kaip tampi geresniu. Žinau, kad daug trūksta, kad vietos tobulėjimui dar yra daug, ir, manau, eisiu į priekį.
Ar tai buvo pirmas kartas, kai į prieš turnyrą, kuriame dalyvavai, skambėjo Lietuvos nacionalinis himnas?Taip, tai buvo pirmas kartas, visuomet skambėdavo kitų šalių himnai. Tas jausmas yra svarbus. Esu savo šalies patriotas ir visuomet turnyruose pasirodau su tautinių spalvų kepurėle.
Į ringą žingsniavai skambant dainos „Lašas po lašo“, kurią atlieka SEL, ištraukai. Tai tavo tradicinis prisistatymas ar paruoštas specialiai šiam turnyrui?
Tai jau tradicija. Nuo pat pirmo turnyro. Niekad nekeisdavau. Daina sena, be to, lietuviška, tačiau įdomu stebėti, kaip visa salė Airijoje, Anglijoje ar Švedijoje linguoja ir ploja pagal šios dainos ritmą.
Kokia kovos eiga tau patinka? Esi kovotojas, kuris mėgsta kuo greičiau sutvarkyti reikalus, ar stengiesi išlaukti varžovo klaidos?Man patinka laukti. Bet jei atsiranda proga atakuoti, stengiuosi jos nepraleisti. Nebijau kovos parteryje, galiu imtyniauti. Mėgstu išvarginti varžovą parteryje, o atsistojus – pradėti dirbti kojomis.
Esi išmaišęs Europą, matęs įvairių šalių kovotojus. Ar yra kažkas, kuo Lietuvos kovotojai išsiskiria iš kitų?Kai dviems mėnesiams atvykau į Londono „Shootfighters“ klubą, kuriame treniruojasi Marius Žaromskis, vienas kovotojas paklausė, iš kur esu. Kai atsakiau, kad iš Lietuvos, jis pasakė: tai šalis, kurioje gimsta geriausi „straikeriai“, tai yra, smūgiuotojai. Manau, kad Lietuvos kovotojai pasižymi smūgine technika ir charakteriu, ryžtu. Lengvai nepalūžta, eina iki galo. Manau, mano sėkmė taip pat glūdi tame. Ne technikoje, ne gabume kovoti, o charakteryje. Tiesiog noriu laimėti.
Daugelio bušido kovotojų svajonė – kovoti Japonijoje. Pats Tekančios saulės šalyje dar nesi kovojęs. Norėtum pabandyti?Taip, kalbama, kad svajonė kovoti Japonijoje. Tačiau mano gyvenimo tikslas nėra kovoti Amerikoje, Japonijoje ar dar kažkur. Mano tikslas tobulėti ir jausti pasitenkinimą dėl to, kad tobulėju. Kur kovoti, nėra skirtumo.