| Ingvaras Butautas | 2012 m. sausio 22 d. 19:35 |
Vaikus traukia vartininko apranga
"Man labiau rūpi, kad tobulėtų mano treniruojami vaikai,“ – pasakojo žymiausias Lietuvos ledo ritulio vartininkas Arūnas Aleinikovas
Du kartus per savaitę Elektrėnų „Energijos“ vartininkas Arūnas Aleinikovas surenka treniruotis ledo ritulio vartininkus. Kartais ant Vilniaus „Akropolio“ ledo, kartais „Pramogų arenoje", jis dalinasi savo įgūdžiais su kitais vartininkais. Daugiausia – jaunais.
“Nutariau patreniruoti vaikus. Kadangi pats vaikystėje būtent vartininkų trenerio niekada ir neturėjau. Ateina į treniruotes ir suaugę vartininkai iš mėgėjų klubų. Bet, tiesa sakant, nėra man labai svarbu ar ateis mėgėjai į treniruotę, ar neateis. Man labiau rūpi, kad tobulėtų mano treniruojami vaikai,“ – pasakojo žymiausias Lietuvos ledo ritulio vartininkas.
Dažniausiai A. Aleinikovas treniruoja „Energijos“ klubo vaikus. Sako, kad moko jų visko: „Visko, ko reikia vartininkui. Ir čiuožti, ir poziciją vartuose užsiimti, ir smūgius atmušinėti.“
Anot pradedančiojo trenerio, vaikų vartininkų bent jau „Energija“ neturi daug. Šiuo metu – tik du. Nors A. Aleinikovas sako, kad vaikų versti stovėti vartuose nereikia.
„Tiesa sakant, vaikus labai traukia vartininko apranga. Ji gerokai skiriasi nuo žaidėjo aprangos ir gražiai atrodo,“ – rado kaip paaiškinti vaikų susidomėjimą ledo ritulio vartininko karjera jų treneris.
Pats A. Aleinikovas tvirtino, kad jo vaikystėje į vartus niekas stotis nevertęs. Pasirinko vietą aikštelėje pats: „Kai vaikystėje pradedi lankyti ledo ritulį, du metus vis vien kartu su visais čiuoži. O po jų, pamenu, po vasaros sugrįžau ir pasakiau – noriu būti vartininkas.“
Anot trenerio, ledo ritulio vartininkui reikia ir judrumo, ir reakcijos ir ūgio. Nesvarbu, kad ledo ritulio vartai – maži. „Anksčiau, sovietų laikais, būdavo – jei esi mažesnis, storesnis, tai ir stato į vartus. Dabar jau taip nėra. Dabar vartininkui reikalingas ūgis. Nes aukštesniam vartininkui kur kas lengviau žaisti pagal naująsias taktikas, kurios kaip tik pritaikytos aukštiems,“ – pasakojo A. Aleinikovas.
Faktas, kad reikia ir drąsos. Nepaisant visų vartininko dėvimų „šarvų“, pojūtis, kai į tave didžiuliu greičiu lekia ritulys, vargu ar labai džiugus. Juolab, kad visos tos apsaugos nuo mėlynių neapsaugo.
A. Aleinikovas drąsos, kaip būtino vartininko bruožo, nesureikšmina. Anot jo, būti ledo ritulio aikštės žaidėju, reikia ne mažiau ryžtingam.
„Būna nemalonu, jei gerai pataiko iš ritulio. Bet juk aikštės žaidėjai irgi nuo to neapsaugoti,“ – kalba patyręs vartininkas.
“Nutariau patreniruoti vaikus. Kadangi pats vaikystėje būtent vartininkų trenerio niekada ir neturėjau. Ateina į treniruotes ir suaugę vartininkai iš mėgėjų klubų. Bet, tiesa sakant, nėra man labai svarbu ar ateis mėgėjai į treniruotę, ar neateis. Man labiau rūpi, kad tobulėtų mano treniruojami vaikai,“ – pasakojo žymiausias Lietuvos ledo ritulio vartininkas.
Dažniausiai A. Aleinikovas treniruoja „Energijos“ klubo vaikus. Sako, kad moko jų visko: „Visko, ko reikia vartininkui. Ir čiuožti, ir poziciją vartuose užsiimti, ir smūgius atmušinėti.“
Anot pradedančiojo trenerio, vaikų vartininkų bent jau „Energija“ neturi daug. Šiuo metu – tik du. Nors A. Aleinikovas sako, kad vaikų versti stovėti vartuose nereikia.
„Tiesa sakant, vaikus labai traukia vartininko apranga. Ji gerokai skiriasi nuo žaidėjo aprangos ir gražiai atrodo,“ – rado kaip paaiškinti vaikų susidomėjimą ledo ritulio vartininko karjera jų treneris.
Pats A. Aleinikovas tvirtino, kad jo vaikystėje į vartus niekas stotis nevertęs. Pasirinko vietą aikštelėje pats: „Kai vaikystėje pradedi lankyti ledo ritulį, du metus vis vien kartu su visais čiuoži. O po jų, pamenu, po vasaros sugrįžau ir pasakiau – noriu būti vartininkas.“
Anot trenerio, ledo ritulio vartininkui reikia ir judrumo, ir reakcijos ir ūgio. Nesvarbu, kad ledo ritulio vartai – maži. „Anksčiau, sovietų laikais, būdavo – jei esi mažesnis, storesnis, tai ir stato į vartus. Dabar jau taip nėra. Dabar vartininkui reikalingas ūgis. Nes aukštesniam vartininkui kur kas lengviau žaisti pagal naująsias taktikas, kurios kaip tik pritaikytos aukštiems,“ – pasakojo A. Aleinikovas.
Faktas, kad reikia ir drąsos. Nepaisant visų vartininko dėvimų „šarvų“, pojūtis, kai į tave didžiuliu greičiu lekia ritulys, vargu ar labai džiugus. Juolab, kad visos tos apsaugos nuo mėlynių neapsaugo.
A. Aleinikovas drąsos, kaip būtino vartininko bruožo, nesureikšmina. Anot jo, būti ledo ritulio aikštės žaidėju, reikia ne mažiau ryžtingam.
„Būna nemalonu, jei gerai pataiko iš ritulio. Bet juk aikštės žaidėjai irgi nuo to neapsaugoti,“ – kalba patyręs vartininkas.