Tramdyti jaudulį geriau be vaistų

Sportininkai patenka į padidėjusios rizikos grupę, ypač vertinant virusinių ligų pavojų. Taip yra dėl kelių priežasčių:

dideli krūviai turi neigiamą poveikį imuninei sistemai;

sportininkai daug keliauja, keičiasi mitybos sąlygos, laiko juostos, tai taip pat veikia kūno adaptacines galimybes.
 

Dėl šių priežasčių taikomos vakcinos, bet visada reikia įvertinti individualius sportininko sveikatos veiksnius. Vakcina turi ir šalutinį poveikį, kurio reikia nepamiršti.
 

Krūvio paskirstymas – ne mediko, o trenerio pareiga. Medikas gali tik netiesiogiai daryti įtaką treniruočių procesui profilaktinėmis medicininėmis patikromis. Kadangi vaikas nėra tik mažesnė suaugusiojo kopija, o vaiko kūnas – labai dinamiška ir kintanti sistema, aš rekomenduočiau profilaktiškai tikrintis bent kartą per pusmetį. Patys tėvai gali stebėti vaiką, nes požymiai, kad kūnas neigiamai reaguoja į krūvį – labai objektyvūs. Pirmiausia per dvi savaites be rimtesnio gydymo nepraeinantis ir po treniruotės stiprėjantis skausmas. Taip pat dažnos, lėtai gyjančios traumos. Šie požymiai labai aiškiai rodo, kad kūnas su krūviu nesusitvarko. Persitempimą gali rodyti ir netiesioginiai požymiai: sutrikęs apetitas, irzlumas, sutrikęs miegas. Galima stebėti rytinį pulsą, dar vaikui neatsikėlus iš lovos. 2–3 dienas iš eilės stebimo rytinio pulso padidėjimas 8–12 dūžių per minutę gali būti dėl fizinio persitempimo. Reguliariai tai darant, lengviau kontroliuoti fizinį krūvį. 


 

Viskas priklauso nuo mediko profesionalumo ir patirtos traumos rimtumo. Niekas negali sportininko priversti treniruotis ar dalyvauti varžybose. Tai visada aktyvus paties žmogaus sprendimas. Medikas kartais net nerekomenduos dalyvauti įvertinęs galimus padarinius, bet uždrausti jis negali, jei tai nėra diskvalifikuojanti liga (infekcinės, virusinės ligos) ar trauma (vieno iš raiščių plyšimas, kaulo lūžis, intensyvus kraujavimas, smegenų sukrėtimas su orientacijos erdvėje ir laike sutrikimu). Kiekviena sporto šaka turi tam tikrą diskvalifikuojančių ligų sąrašą. Dėl šių ligų, net jei jos ir nėra labai pavojingos medicininiu požiūriu, pavyzdžiui, odos ligos kovinių sporto šakų srityje, sportininkas diskvalifikuojamas. Traumoms gydyti taikomos visos esamos priemonės, daug modernių technologijų į reabilitacinę mediciną ateina būtent iš sporto medicinos, nes čia dažnai pritaikomos ir įgauna mokslinį bei praktinį pagrindą naujausios idėjos, technologijos.
 

Nėra nereikalingų pirštų, todėl bet kuri rimtesnė plaštakos trauma turi įtakos galūnės funkcijai. Svarbiausias – nykštys. Be šio piršto griebimo veiksmas neįmanomas. Kitų pirštų traumas žmogus ilgainiui gali kompensuoti.
 

Startinis drugys – taip vadinama būklė prieš startą. Ji turi būti kontroliuojama, kitaip sportininkas dažnai nepasiekia optimalaus rezultato. Šios būklės esmė – nekontroliuojama simpatinės nervų sistemos reakcija. Dažniausiai taikomos psichologinės priemonės (autogeninė treniruotė, vizualizacija ir pan.). Galimos ir techninės priemonės – specialūs prietaisai, veikiantys per akis ir klausą, balansuojantys smegenų veiklą. Farmakologinių priemonių vartojimas labai ribotas. Daug preparatų kartu slopina ir reakcijos greitį, o tai – nepageidaujama reakcija, kitos patenka į dopingo sąrašus. Todėl gana dažnai skiriami augalinės kilmės preparatai, patenkantys į adaptogenų grupę ir gerinantys nespecifinę organizmo adaptaciją nepalankiems aplinkos veiksniams, o kartu ir vidines adaptacines reakcijas.
 

Rehidracija arba skysčių balanso palaikymas krūvio metu – labai svarbus veiksnys. Praradus apie 2 proc. kūno svorio dėl prakaitavimo darbingumas krenta apie 30 procentų. Bet sportininkai skirtingai toleruoja skystį, patenkantį į kūną krūvio metu. Kovinių sporto šakų srityje apskritai tik skalaujama, lengvosios atletikos – viskas priklauso nuo klimato sąlygų, konkrečios rungties, sportininko kūno kompozicijos.