| Ingvaras Butautas | 2012 m. sausio 8 d. 16:53 |
Bėgimu vėl pagerbė Laisvės kovotojus
21-ą kartą Vilniuje buvo surengtas tradicinis tarptautinis bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu", skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti
Šia gražia tradicija pagerbiamas Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Dariaus Gerbutavičiaus, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Petro Kavoliuko, Vytauto Koncevičiaus, Vido Maciulevičiaus, Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Povilaičio, Igno Šimulionio, Vytauto Vaitkaus atminimas.
Jie žuvo 1991 metų sausio 13-osios naktį ar mirė nuo sužalojimų sovietiniams kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą.
Renginys prasidėjo tuo, kad bėgimo dalyviai padėjo gėlių ant 1991 m. žuvusiųjų Laisvės gynėjų kapų ir vidurdienį nuo ten startavo, o finišavo prie Televizijos bokšto, sausio 13-osios aukų žūties vietoje. Kur taip pat padėjo gėlių.
„Gyvybės ir mirties keliu“ yra pagarbos bėgimas, tai nėra varžybos, čia nesiekiama išaiškinti nugalėtojų ir prizininkų.
Apie 2500 žmonių, sėkmingai įveikusių 9 kilometrų nuotolį nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto, buvo įteikti atminimo medaliai ir lankstinukai. Visi buvo pavaišinti arbata ir bandelėmis.
Jauniausiam bėgimo dalyviui Dmitrijui Volkovui – vos 7 metai, vyriausiam – anykštėnui Jonui Juodeliui – net 83.
18-metis gimnazistas Jokūbas Plytnikas per 1991-ųjų metų sausio įvykius dar nebuvo gimęs.
„Bėgau būtent dėl to, kad pagerbti laisvės kovotojus. Manau, šis bėgimas yra puiki iniciatyva,“ – kalbėjo jis.
Jaunuolis bėgime dalyvavo pirmą kartą. Anot jo – ne paskutinį.
Pirmą kartą bėgo ir Martyno Mažvydo nacionalinės bibliotekos darbuotojas, 22 metų Aurimas Mišinis.
“Bėgau, kad paminėti žuvusius. Jie paaukojo gyvybę dėl Lietuvos, dėl mūsų,“ – sakė jis.
Pats Aurimas tvirtino nesąs bėgimo mėgėjas.
„Aš sportuoju, bet lankau ne bėgimo, o tailandietiško bokso treniruotes,“ – kalbėjo jis.
Perbėgęs miestą, jis pažymėjo, kad praeiviai į bėgikus žiūrėjo skatinančiai.
„Vieni paplojo, kiti ranką pasveikinimui tiesė,“ – kalbėjo bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“ dalyvis.
Jie žuvo 1991 metų sausio 13-osios naktį ar mirė nuo sužalojimų sovietiniams kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą.
Renginys prasidėjo tuo, kad bėgimo dalyviai padėjo gėlių ant 1991 m. žuvusiųjų Laisvės gynėjų kapų ir vidurdienį nuo ten startavo, o finišavo prie Televizijos bokšto, sausio 13-osios aukų žūties vietoje. Kur taip pat padėjo gėlių.
„Gyvybės ir mirties keliu“ yra pagarbos bėgimas, tai nėra varžybos, čia nesiekiama išaiškinti nugalėtojų ir prizininkų.
Apie 2500 žmonių, sėkmingai įveikusių 9 kilometrų nuotolį nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto, buvo įteikti atminimo medaliai ir lankstinukai. Visi buvo pavaišinti arbata ir bandelėmis.
Jauniausiam bėgimo dalyviui Dmitrijui Volkovui – vos 7 metai, vyriausiam – anykštėnui Jonui Juodeliui – net 83.
18-metis gimnazistas Jokūbas Plytnikas per 1991-ųjų metų sausio įvykius dar nebuvo gimęs.
„Bėgau būtent dėl to, kad pagerbti laisvės kovotojus. Manau, šis bėgimas yra puiki iniciatyva,“ – kalbėjo jis.
Jaunuolis bėgime dalyvavo pirmą kartą. Anot jo – ne paskutinį.
Pirmą kartą bėgo ir Martyno Mažvydo nacionalinės bibliotekos darbuotojas, 22 metų Aurimas Mišinis.
“Bėgau, kad paminėti žuvusius. Jie paaukojo gyvybę dėl Lietuvos, dėl mūsų,“ – sakė jis.
Pats Aurimas tvirtino nesąs bėgimo mėgėjas.
„Aš sportuoju, bet lankau ne bėgimo, o tailandietiško bokso treniruotes,“ – kalbėjo jis.
Perbėgęs miestą, jis pažymėjo, kad praeiviai į bėgikus žiūrėjo skatinančiai.
„Vieni paplojo, kiti ranką pasveikinimui tiesė,“ – kalbėjo bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“ dalyvis.