Kiekvienas treneris norėtų turėti Laurą

Geriausios 2011 m. sportininkės penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės  treneris Jevgenijus Kliosovas džiūgauja: pagaliau išaušo ir jo valanda, ilgametis triūsas apvainikuotas didele sėkme. Jo mokinė šiemet per pasaulio čempionatą pelnė du bronzos medalius ir pelnė kelialapį į Londono olimpines žaidynes, per Pasaulio taurės varžybų finalą buvo antra, o „Lietuvos ryto“ laikraščio skaitytojų buvo išrinkta geriausia metų sportininke.

Dienraščio "Lietuvos rytas", loterijų bendrovės "Olifėja" ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto rengiamų tradicinių rinkimų lureatai penktadienį apdovanojami Vilniuje, "Karolinos" viešbutyje.

„Tų skambučių nedaug ir gaunu, nesu populiarus. Skambina daugiausiai penkiakovininkai, draugai, o kiti tikriausiai neturi mano mobilaus telefono numerio. Toliau kruopščiai dirbu, labai laukiau šio penktadienio, kada Laurai bus įteiktas geriausias 2011 m. sportininkės apdovanojimas.

Tačiau trečiadienį susirgau, pakilo temperatūra. Ne laiku ta liga mane užklupo. Tačiau sirgsiu ar nesirgsiu, į „Karoliną“ vis vien ateisiu. Nesinori praleisti šio istorinio momento“, - sako J. Kliosovas.

Kiek metų jau dirbate su Laura?, - paklausiau trenerio

Penkiakovininkus ugdau nuo 1971-jųjų metų. Sukaupiau nemažą patyrimą, kitaip sakant, esu senas vilkas. Į Laurą atkreipiau dėmesį 2001 m., kai ji dar mokėsi mokykloje ir lankė plaukimo treniruotes. Sportininkės treneris Vygantas Banys man  pasiūlė, jog  išbandyčiau jos sugebėjimus penkiakovėje, nes plaukimas – ne Lauros sporto šaka, ji  labai gerai bėga. Tačiau ji neskubėjo keisti sporto šakos, buvo įsitikinusi, jog plaukime ji vis dėl to realizuos save.

Teko laukti vienus metus, Laurai plaukti nelabai sekėsi. Vieną gražią  dieną ji  ryžosi ateiti į mano vadovaujamą penkiakovininkų treniruotę. Sportininkė tarė: „Noriu! Noriu būti penkiakovininke!“. Mačiau ugnelę Lauros akyse, pasiryžimą išbandyti save naujoje sporto šakoje. Sportininkė atėjo ir visam laikui pasiliko penkiakovėje.

Per vieną iš pirmųjų treniruočių jai parodžiau, kaip reikia judėti fechtavimo takelyje. Pasakiau, kad padirbtų kokia 20 min., ir išėjau iš salės. Grįžau po valandos ir žiūriu - Laura vis dar kantriai pluša fechtavimo takelyje.

Kokia buvo Laura-naujokė?

Labai stropi, darbšti, pareiginga, žingeidi. Tada ji gyveno Vaidotuose, gerokai už Vilniaus. Tačiau niekada nevėlavo ir nepraleido nė vienos treniruotės.

Kada pajutote, kad Jūsų rankose –  neeilinis talentas?

Ne iš karto. Planavome, kad po ketverių metų darbo dar nieko nebus, reikės dar truputėlį pakentėti ir kruopščiai padirbėti. Ne itin sėkmingai Laurai susiklostė pačios pirmosios varžybos, kur ji blogai bėgo. O jau po mėnesio sportininkė bėgo puikiai. Tada ir patikėjau savo mokine, jog ji yra talentinga. Laura dabar labai patobulėjo plaukimo takelyje, 200 m nuotolį nuplaukia greičiau nei nemažai tikrų plaukikių.    

Ar sunku treniruoti geriausią 2011 m. Lietuvos sportininkę?

Ką  jūs! Kiekvieno trenerio svajonė dirbti su tokia sportininke. Man pasisekė, dirbame jau beveik 10 metų. Ačiū Dievui, su Laura nė sykio nebuvome susibarę, susipykę. Jeigu mokinei pasakau, kad reikia nubėgti vieną ar du kilometrus, tai jinai viską padarys dvigubai daugiau.

Ją  reikia stabdyti. Laura pasižymi tvirtu charakteriu, yra užsispyrusi. Jeigu reikia, - trūks plyš, bet viską padarys. Abu radome bendrą kalbą ir pas mus viskas normalu, einasi gerai.

Ar Laura – Jūsų geriausia penkiakovininkė  per visą trenerio karjerą?

Be abejonės, taip. Kai su Laura pradėjau dirbti, jos paklausiau, ar fechtavimo takelyje ji nori išmokti vieną „fintą“, kuris padėtų greitai pasiekti norimą rezultatą, ar nori išmokti gerai fechtuotis. Tačiau tada 3-4 metus reikės kruopščiai dirbti. Laura atsakė, kad jokių "fintų“ nenori, o  nori išmokti gerai fechtuotis.



Kolegos sakė, kad Laura nėra aukšta ir kada niekada gerai nesifechtuos. Tfu, tfu, jų pranašystė neišsipildė. Mane patį Laura stebino, ypač šiemet. Susilaukusi dukrelės, ji puikiai įsiliejo į penkiakovininkų gertas. Pradėjo nuo 15-os vietos, po to – jau 5-a atėjo, vėl 5-a, o pasaulio čempionate – jau ir du bronzos medalius iškovojo.

Taip staigiai kildami į viršų, per Londono olimpines žaidynes gal ir ant nugalėtojų  pakylos atsistosite?

Norim, mūsų tikslas tiktai vienas – medalis, ir daugiau nieko. O kaip pasiseks, - nežinau. Dabar dirbame ir apie žaidynes negalvojame. Sausį būsime namie, Laurai reikia stiprinti kojas, dirbame tikrai žvėriškai daug. Dirbu Lietuvos olimpiniams sporto centre, mūsų pagrindinis tikslas – olimpinės žaidynės. Mano grupėje Laura treniruojasi tiktai viena, jai esu sutelkęs visą dėmesį.

Lauros konsultantu tapo jos vyras Andrejus Zadneprovskis, ar Jums, treneriui, nuo to geriau ar blogiau?

Blogiau niekada nebus. Tokio prityrusio sportininko patarimai visada naudingi. Jis puikiai žino visą penkiakovės virtuvę. Andrejus ateina į bėgimo, plaukimo treniruotes, prieš pasaulio čempionatą per pratybas prisijungė prie aparato ir fechtavosi su Laura, jai daug padėjo.

Kokie Jūsų mokinės privalumai?

Ji pasižymi labai puikia sveikata, yra stipri kaip vyras. Labai užsispyrusi, kantri, gali kentėti iki pamėlynavimo. Iš jos niekada neišgirsi, jog negaliu.

Koks mėgstamiausias Lauros posakis?

Posakis? Reikėtų pagalvoti. O žodis tai – „Dukrelė“ ir „Andriuša“. Apie ką bekalbėtume, iš Lauros dažnai vis girdžiu apie dukrelę Adrianą bei vyrą Andrejų. Manau, kad Laura labai puiki žmona ir mama, rūpinasi buitimi, šeima.

Laura gražiai ir skoningai rengiasi, o ir pati yra graži  – šviesiaplaukė. Galėtų  būti modelis?

Super graži. Gražios kojos, figūrėlė, liekna. Tačiau Laura pasirinko penkiakovę ir yra laiminga. Dėl savo mėgiamos sporto šakos jinai netgi Vilniaus pedagoginį universitetą baigė neakivaizdiniu būdu, turi magistro diplomą.   

Lauros puikūs pasiekimai 2011 metais – tai savotiška dovana Jūsų 65-erių metų sukakčiai, kurią pažymėjote pernai spalio 30 dieną ...

Na, taip, tai iš tikrųjų labai puiki dovana. Greitai tie metai prašuoliavo. Lyg vakar pats sportavau, savo karjerą pradėjau nuo plaukimo. Pirmasis penkiakovės treneris – Simas Žekonis, vėliau tobulino Anastazas Špokas. Įvykdžiau sporto meistrą normą. Nepavyko pasiekti tokių pergalių, kokias pasiekė, tarkime, Jurijus Moskvičiovas, tačiau manimi visada pasitikėdavo draugai, komanda. Kitaip sakant, buvau patikimas.

Tarnaudamas kariuomenėje Kijeve, dukart tapau TSRS „Dinamo“ draugijos jaunimo čempionu komandinėje įskaitoje. Tačiau sugrįžus į  Lietuvą, mano sportai baigėsi. Pradėjau trenerio karjerą.