Iššūkiai ne gniuždė, o sutelkė

Lietuvoje vykusio Europos vyrų krepšinio čempionato rengėjai sulaukė daugybės liaupsių iš užsienio svečių.

Dar kartą sugrįžkime į Europos vyrų krepšinio čempionatą. Kaip vertinate savo vadovaujamos komandos darbą? – paklausiau R. Aleknos

Suburti darbo grupę buvo labai paprasta. Tai puikiai atliko Mindaugas Špokas, atsakingas už tai, kad tokia iš profesionalų sudaryta darbo grupė būtų sutelkta ir padarytų visus darbus, kuriuos kėlė „FIBA Europe“. Man reikėjo vadovauti Vyriausybinei darbo grupei. Į ją buvo įtraukti savo veikla susijusių ministerijų, atsakingų, kad būtų tinkamai pasirengta, atstovai. Taip pat tų miestų, kuriuose vyko Europos čempionatas, merai ir atsakingi savivaldybių atstovai.

Darbo grupę, kuriai vadovauti savo potvarkiu mane paskyrė premjeras, būtų galima suskirstyti į dvi komandas: politinę ir profesionalų. Politinė komanda sklandžiai dirbo dėl to, kad Lietuvoje visi mėgsta krepšinį ir čempionato labai laukė. Rengimąsi čempionatui atidžiai stebėjo ir skyrė daug dėmesio pirmieji mūsų šalies asmenys, vadovai, ypač Andrius Kubilius.

Pirmą sykį Europos krepšinio čempionatų istorijoje dalyvavo 24 komandos. Krūvis padidėjo, bet Lietuvoje tarsi atrodė, kad taip ir turėjo būti. Niekas to neakcentavo, niekas tuo labai nesidžiaugė ir nesididžiavo. Tačiau tai buvo dar vienas iššūkis – juk reikėjo atsižvelgti į 24 čempionate dalyvaujančias komandas.

Buvo atsižvelgta taip, kad „FIBA Europe“ vadovai džiaugėsi – viskas vyko taip sklandžiai, kad tokią organizaciją galima būtų įtraukti į vadovėlį. Viskas atlikta taip, lyg mes tokius darbus būtume darę kasmet. Tačiau suorganizuoti nebuvo paprasta.

Jeigu dar sykį jums būtų patikėta vadovauti čempionato darbo grupei, ar neatsisakytumėte tų pareigų?

Tikrai ne, tačiau su viena sąlyga: jeigu dirbtų ta pati komanda. Tikrai būtų gera dirbti, nes žmonės patyrę. Darbo grupę sudarė ir Vyriausybės žmonės, ir profesionalai, jie galėtų organizuoti bet kokį čempionatą ir netgi, sakyčiau, bet kurioje šalyje. Mums šis čempionatas buvo labai gera patirtis ir tai ypač pajutau, kai tapau Vilniaus meru.

Dirbti su aukščiausio lygio vadovų komanda – ne tik malonumas, bet ir iššūkis, didžiulė atsakomybė, našta. Man tai gerokai padėjo pasirengti tam darbui, kurį teko dirbti, tapus Vilniaus meru. Pajutau, kad tai buvo darbo grupės, kuriai vadovavau, iki man tampant miesto meru, nuopelnas.

Buvote lyg ir tarpininkas tarp Vyriausybės ir darbo grupės, kuriai reikėjo rasti pinigų atlyginimams už darbą, kaip sekėsi tai daryti?

Viskas ėjosi sklandžiai dėl labai paprastos priežasties. Organizacinio komiteto vykdomasis direktorius M. Špokas ir visa profesionalų komanda ypač atsakingai ir supratingai viską įvertino, taip pat ir finansinius poreikius, kad tinkamai būtų pasirengta. Biudžetą reikėjo apsiginti, kad jį patvirtintų labai griežtai viską apskaičiuojanti finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

Nebuvo kokių nors bandymų apgauti, vyko solidus valstybinių institucijų atsakingų asmenų ir tiesiogiai Europos krepšinio čempionato darbo grupėje dirbusių žmonių dialogas. Pasitikėjimas atsirado nuo pat pirmų susitikimų, nes buvo aišku, kad argumentai, kuriuos išsakė darbo grupės atstovai, buvo labai pagrįsti, buvome atsakingai suskaičiavę kiekvieną centą.

Remdamasi abipusiu supratimu ir pagarba Vyriausybė skyrė tiek lėšų, kiek reikėjo čempionatui tinkamai pasirengti.

Darbo grupėje tikriausiai greitai apšilote, nes pats jaunystėje aktyviai sportavote, buvote neblogo lygio dešimtkovininkas, jums gerai žinoma sporto specifika?

Galiu pasakyti, kad mūsų darbo grupėje krepšininkų buvo mažiausiai (šypsosi). M. Špokas – plaukikas, Vladas Garastas – buvęs lengvaatletis. Iš tikrųjų čia turbūt buvo daugiau vadybos negu krepšinio. Organizuojant šį čempionatą, reikėjo bet kurios sporto šakos profesionalo vadybos patirties.

M. Špokas pasirinktas neatsitiktinai, nes yra baigęs Liono (Prancūzija) universitetą, kur tapo vadybos ir rinkodaros magistru. Puikiai žinome, kad ten magistrantūrą studijuoja būsimi ar esami olimpinių komitetų prezidentai, tai – pats aukščiausias sporto vadybos lygis.

Vadovauti darbo grupei man teko ne pirmą kartą. Organizuodamas įvairius renginius, tos patirties įgijau dar studijų metais Kauno medicinos institute, kai man, vienam geresnių sportininkų, ne kartą teko telkti komandą, padaryti daug dalykų. Europos čempionato darbo grupės komandoje visi buvo jau ne pirmus metus savo srities lyderiai.

Lyderiai moka dirbti komandoje, maksimaliai tinkamai atlieka savo darbą, kad išryškėtų bendras, o ne asmeninis rezultatas. Visi dirbo vienodai gerai, jokių pastabų niekam neturiu, visas problemas išsprendėme darbo tvarka. Žinojome, kokie laukia iššūkiai ir kokių problemų gali iškilti, bet niekas jų nedramatizavo ir nesiskundė.



Prieš  pat finalinį turnyrą Kaune buvo dingusi elektra, nerimą  kėlė statybų eiga, tačiau to Lietuvos žmonės nepajuto. Kreipusis į Vyriausybę, tie klausimai buvo sprendžiami labai operatyviai, galutiniu etapu net šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė prisidėjo ir padėjo spręsti iškilusius klausimus. Nemažai rūpesčių turėjome dėl apgyvendinimo, tačiau ir juos sėkmingai išsprendėme.

„FIBA Europe“ buvo supratinga ir nekėlė tuščių reikalavimų, nes tai būtų sudarę papildomos įtampos. Nuo to čempionatas tikrai nebūtų tapęs gražesnė šventė ar kokybiškiau suorganizuotas. Mūsų darbo grupė buvo nusiteikusi dirbti konstruktyviai, atlikti savo pareigą.

Kokį pažymį pagal dešimtbalę sistemą parašytumėte savo vadovaujamai komandai?

Visiems, dirbusiems darbo grupėje, ypač toje, į kurią buvo surinkti profesionalai, reikėtų rašyti ne dešimtuką, o dvidešimtuką. Kaip Vyriausybinės darbo grupės vadovas sau parašyčiau mažiausiai, nes mano darbui nereikėjo daug energijos ir jėgų – visi dirbo labai sklandžiai. Viskas vyko po savivaldybių rinkimų, kai kuriose savivaldybėse pasikeitė merai, tačiau tęsėme savo darbą. Jeigu pasitaikė kokių nors trūkumų, tai juos visus turėčiau prisiimti aš pats.

Ar jūsų, kaip psichoterapeuto, pagalbos neprireikė mūsų krepšininkams?

Mano, kaip specialisto, paslaugų krepšininkams tikrai neprireikė, nes jie – aukšto lygio profesionalai. Tačiau kai kurių kitų sporto šakų pavieniai įvairaus lygio sportininkai kartais kreipiasi į mane ir labai džiaugiuosi, kad galiu jiems padėti, ir net šiek tiek egoistiškai įžvelgiu – toji mano pagalba padeda sportininkams pagerinti rezultatus.

 Ar dabar palaikote santykius su savo darbo grupe?

Darbas truko ne vienerius metus. Kiek žinau, labai gražiai susidraugavo M. Špoko komanda, išliko gražūs santykiai. Mes taip pat su Mindaugu kartkartėmis susiskambiname, pasišnekame. Gyvenimas nestovi vietoje, vieni darbai baigiasi, dairomės į kitus. Dabar svarstome apie tai, kaip parašyti kitiems rinkimams sporto programą.

Mūsų  Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje esu sporto programą parengti turinčio komiteto vadovas. Kalbėjau su daug sporto, vadybos specialistų, kad Lietuvoje pagaliau reikia turėti tokią vyriausybinę programą, kuri sudėliotų visus taškus ant „i“ ir nebūtų diskusijų, koks pats priimtiniausias kelias Lietuvai plėtoti kūno kultūrą ir sportą, aktyvią gyvenseną, kad turėtume sveiką visuomenę, o žmonės suprastų, jog fizinis aktyvumas, kūno kultūra – neatsiejami dalykai nuo žmogaus, kaip asmenybės, formavimo.

Europos čempionatas atnešė ne tik didelį  pripažinimą Lietuvai, bet ir pelno. Sakykite, kodėl valstybė nenori padėti, kad šalyje būtų surengtas olimpinis atrankos turnyras?

Valstybė  daro viską, kas iš jos prašoma. Vyriausybės vadovas pasirašė raštą – kreipimąsi, kad Lietuvai būtų suteikta teisė rengti Europos čempionatą. Daugiau nieko ir neprašome. Priėmėme inspektorius, atvažiavusius į Lietuvą pasižiūrėti, ar mes apskritai galime pretenduoti surengti tokio lygio varžybas. Išsakėme poziciją, kad Lietuva palaiko Krepšinio federacijos siekį atrankos turnyrą rengti Lietuvoje.

Tą  idėją palaikė ir Kauno miesto savivaldybės taryba. LKF ieško lėšų tam turnyrui rengti. Federacija – solidi organizacija, prisiimanti visą atsakomybę. Valstybė įnešė pradinį įnašą į Europos krepšinio čempionatą, ir jis sugrįžo.

Dabar svarstoma ir ieškoma „mechanizmų“, kaip tuos pinigus būtų galima panaudoti šiam turnyrui organizuoti. Valstybė tikrai nepasitraukia, o atsakingai ir rimtai žiūri bei remia LKF siekį surengti olimpinį atrankos turnyrą.

Dabar, kai užimtumas didelis, ar lieka laiko pasportuoti?

Kiekvieną  dieną skiriu didelį dėmesį fiziniam aktyvumui. Savo gyvenimo neįsivaizduoju be kasdienės mankštos, kuri užtrunka įvairiai – nuo 20 min. iki 1,5 valandos.

Kokie bus sportui 2012-ieji?

2009 m. Vyriausybės priimti ryžtingi veiksmai leido Lietuvai pagal ekonomikos augimą šiuo metu užimti vietą tarp lyderių. Visi mūsų žmonės, manau, dabar kur kas ramiau gyvena nei graikai, italai ar prancūzai. Pagal bendrą kontekstą, kaip atrodo ekonominė finansinė krizė Europoje, mes viską gerai susitvarkėme.

Net neabejoju, kad Lietuva pagal savo proporcijas, pajėgumą rengtis olimpinėms žaidynėms skirs pinigų tikrai nemažiau nei kitos ES valstybės. Nors kai kurie asmenys buvo neįžvalgūs ir lėšas laikė rizikinguose bankuose, tikiuosi, kad užteks lėšų tinkamai pasirengti Londono olimpinėms žaidynėms.

Jų  svarbą tikrai supranta valstybės, Vyriausybės, Seimo vadovai – jie nebandys nuvertinti šio Lietuvos ir viso pasaulio laukiančio sportinio renginio, tad jam bus rasta lėšų. Tinkamai sudėliojęs biudžetą, manau, šiai sričiai dėmesio skirs ir verslas, nesavanaudiškai įvertins tai, kad PVM nebuvo padidintas, ir kurią nors pelno dalį skirs sportininkams pasirengti.

Tikiuosi, kad bus remiamos ir sporto federacijos, o pavieniai sportininkai nejaus stygiaus, rengdamiesi svarbiausioms ketverių metų varžyboms. Manau, kad pilietiška visuomenė nebūtinai turi žiūrėti, ką duoda Vyriausybė. Kiekvienas kuo nors galime prisidėti prie to, kad mūsų perspektyvūs sportininkai gerai pasirengtų.

Kartais galima padėti nebūtinai pinigais. Yra ir kitų būdų. Lietuvos valdžia tikrai pinigų neslepia ir nekiša į kojinę, jų nešvaisto, bet sudėlioja kiekvieną litą ir atiduoda tam, kam buvo skirta. Jeigu ekonomika taip ir toliau plėtosis, tai gal visus lūkesčius patenkinsime labiau, negu buvo tikėtasi.