Nuo pagundų atbaidė knygos

196 cm ūgio kiokušin karatė kovotojo Donato Imbro gatvėje sunku nepastebėti. Aukštą, atletišką vyrą pamatę praeiviai mintyse peržiūri krepšinio komandų sudėtis. Nė vienoje jų D. Imbro pavardės nėra.
 

„Buvo toks variantas, bet kai kurios sporto šakos mane gąsdino, nes treneriai tais laikais girtuokliavo. Čia buvo viena priežasčių, kodėl atsisakiau krepšinio. Trenerio praktiškai nemačiau blaivo. Nors nežinia kaip būtų, jei būčiau pasukęs tuo keliu. Gal būčiau tik eilinis statistas“, – svarstė D. Imbras.

 

Daugkartinis Lietuvos ir Europos čempionas, dukart pasaulio vicečempionas D. Imbras tvirtai laikosi žodžio. Pažadėjęs po pasaulio čempionato baigti karjerą 33 metų sportininkas nepersigalvojo. Nesvarbu, kad svajonė išeiti su trenksmu neišsipildė. 
 

Metų pradžioje Lietuvoje apgynęs Europos čempiono titulą sportininkas į Japonijoje vykusią vadinamąją karatė olimpiadą išvažiavo vedamas aukščiausių tikslų. Deja, iš Tekančios Saulės šalies atskriejo nusivylimas: D. Imbras baigė pasirodymą. Siekti tikslo sutrukdė trauma.
 

„Iki pasaulio čempionato maniau, kad mūsų rinktinė – kiečiausia pasaulyje. Bet ten didelė dalis sėkmės – loterija. Mūsų rinktinė – viena brandžiausių, nežinau, kas toliau kovos“, – kalbėjo sportininkas.
 

Vienintelį medalį Lietuvos rinktinei iškovojo Margarita Čiuplytė. Ji suklupo tik finale. Ketvirtąją vietą užėmė Inga Mikštaitė ir Lukas Kubilius.
 

Naujojoje Akmenėje augęs D. Imbras išbandė visus tuo metu miestelyje buvusius sporto būrelius. Nedaug trūko, kad būtų pasukęs į bokso ringą.
 

„Plaukimas, rankinis, futbolas, krepšinis, lengvoji atletika, šachmatai, galiausiai boksas. Tiesa, nedaug trūko, kad būčiau rimčiau užsikabinęs už bokso, bet tada treneris išvažiavo, mus pervedė pas kitą, kuris nepatiko, todėl išėjau.
 

Karatė buvo paskutinis šiaudas, paskutinis būrelis, kurio nebuvau išbandęs. Iš tikrųjų sportavau labiau dėl trenerio, o ne dėl karatė“, – prisiminė D. Imbras.
 

Aukščiausią Lietuvoje penktąjį daną turintis pirmasis sportininko treneris Vladimiras Silvaško buvo tas žmogus, kurio padrąsinantis žodis skatino D. Imbrą nemesti sporto, kai geri rezultatai, regis, buvo nepasiekiami.
 

„Man pasakojo, kad buvau labai stambus ir visada paskutinis. Kas tik galėjo nutikti prasčiausia – nutikdavo man. Pirmąjį diržą, kurį vaikai apsigina po pusmečio, aš apsigyniau trečiais sportavimo metais. Pirmosiose varžybose sudalyvavau penktaisiais. Treneris buvo tas žmogus, kuris įkvėpdavo. Aš buvau lėtesnio brendimo vaikas, o tokie vaikai, matydami, kad kitiems sekasi, išsigąsta ir atsitraukia, tada jiems reikia padrąsinančio treneris. 
 

Persilaužiau, kai 15 metų laimėjau vienas varžybas. Tada per metus susilyginau su kitais vaikais“, – pasakojo sportininkas.
 

Prieš šešerius metus savo karatė mokyklą Vilniuje įkūręs sportininkas taip dirba ir su savo auklėtiniais. 
 

„Manau, kad esu griežtas, bet teisingas, vaikai gal ne visada tokios nuomonės. Laikausi principo, kad po treniruotės vaikas turi mokėti daugiau, negu prieš jai prasidedant. Kita mano taisyklė – treneris per treniruotę bent tris kartus turi prieiti prie vaiko ir jam ką nors pasakyti“, – kalbėjo karatistas.
 

Pats nepamenu, bet tėtis pasakojo, kad buvau padykęs. Velnių duodavau už save vyresniems vaikams. Kartą parbėgau iš kiemo, o po penkių minučių atėjo moteris su savo vaikais ir pradėjo pasakoti, kaip aš jiems velnių daviau. Tėvas mane pasikvietė, o ta moteris, pamačiusi, kad aš visa galva už jos vaikus žemesnis, apsisuko ir išėjo.
 

Vaikystėje skaičiau daug knygų ir buvau susižavėjęs indėnais. Kai kurias knygas net cituoti galėjau, nes buvau perskaitęs po kelis kartus. Vienintelis dalykas iš tų knygų, kuris man užsifiksavo, kad alkoholis yra blogai. Pavyzdžiui, mano herojaus tėvas išdavė paslaptį, nes buvo girtas. Nuo to laiko visi geriantys žmonės man neigiamą reakciją sukeldavo. Mano šeimoje taip pat niekas alkoholio nevartojo, todėl nebuvo į ką žiūrėti, kad suprasčiau, kad tai – natūralus dalykas.
 

Niekada. Tiesiog kai sportuoji tris kartus per savaitę, norisi pabandyti ką nors daugiau, atsiranda jau penkios treniruotės, pastebi, kad kažko trūksta, tada viską konstruoji, o kai po dvylikos treniruočių per savaitę matai, kad vis tiek kažkas nesiseka – pradedi kurti sistemą. Man tiesiog buvo įdomu, pradėjau gilintis ir taip nutiko. Manau, jei nori tobulėti, turi būti alkanas ir žingeidus. Man gaila buvusių kursiokų, klasiokų, kurie, regis, sustojo ties 20-aisiais savo gyvenimo metais. Gyvenime pats baisiausias dalykas – nustoti tobulėti ir tiesiog stovėti vietoje. Taip nugyveni ir likus 5 minutėms iki mirties supranti, kad nieko čia nepadarei, buvai tik eilinis statistas.


 

Labai geri metai, nes tobulėjau. Man labai patinka Kūčios, jas stengiuosi praleisti su tėvais. Kai susėdame prie Kūčių stalo, apmąstau praėjusius metus. Čia mano atskaitos taškas. Visada pažvelgęs į besibaigiančius metus matydavau daugiau pliusų nei minusų karatė srityje, ne tik sporto, bet ir organizacijos pusėje. Čia kaip visą gyvenimą lankomas universitetas.
 

Tiesiog kai žmogus šypsosi, atsipalaiduoja centrinė nervų sistema, atsipalaidavus ne taip skauda priimti smūgius, pačiam geriau sekasi atakuoti. Kai reikia eiti ir susprogti – gali tai padaryti, bet kai reikia sproginėti tris ar devynias minutes – sunku, jei esi įsitempęs. Gana ilgai šypsojausi dėl psichologinių priežasčių, kad nebūčiau įsitempęs, bet vieną dieną supratau, kad to nebereikia, kad jau esu atsipalaidavęs.
 

Nebereikia 5–6 valandas kasdien praleisti sporto salėje. Dabar sportuoju kasdien po pusantros valandos dėl savęs. Fizine prasme gyvenimas tapo ramesnis, nes nereikia lėkti ir vakare nebesijaučiu toks pavargęs. Savaitės ar mėnesio gale nereikia galvoti, kaip greičiau išsigydyti traumas. Supratau, kad suėjus 30 metų, radikaliai viskas pasikeičia, pradedi matyti tris ėjimus į priekį, tą pačią kovą matai kitaip. Jei man dabar būtų 28-eri, o suvokimas būtų toks kaip dabar – būtų nerealu.

Karatė nepaliksiu. Manau, kad pereisiu į kitą lygį ir savo žiniomis, ir patirtimi stengsiuosi padėti federacijai. Likusį laiką realizuosiu kur nors kitur.
 

Labai domiuosi futbolu. Ir dar lengvąja atletika. Mėgstu žiūrėti daugumą futbolo lygų. Bet vėl – žiūriu tik tada, kai grįžtu namo pas tėvus, nes pats televizoriaus neturiu. Manau, kad tai pats didžiausias blogis, galintis atimti energiją. Kadangi tėvas pensininkas, ilsisi, tai, kai aš atvažiuoju, einame į darbo kabinetą, kur stovi televizorius su 100 kanalų, iš kurių 20 sporto, ir žiūrime varžybas. Net dienas suplanuojame: vieną – futbolas, kitą – tenisas ar „Formulė-1“. Tai kaip kultūros dalis. Su mama pasikalbame ar kur nors nuvažiuojame, o su tėvu nepasibūname, jei nepraleidžiame dienos darbo kabinete.

***
 

Lietuvos karatė kiokušin rinktinės lydere šiuo metu galima vadinti Margaritą Čiuplytę. Buvęs nacionalinės komandos lyderis apie jos pasirodymą pasaulio čempionate sako: „Manau, kad finalą iš Margaritos atėmė. Ji turėjo laimėti tą kovą. Jei varžybos būtų vykusios normaliai teisėjaujant ir Europoje – ji būtų laimėjusi prieš japonę. Kita vertus, ji turi kaltinti ir save – juk žinojo, kad taip bus, kad jei japonai turės bent menkiausią galimybę – pasinaudos. Tiesiog jai nepasisekė.
 

Margarita labai perspektyvi sportininkė. Kai prisimenu save 27-erių, pradėjau ristis į apačią, linkiu, kad jai taip nebūtų ir dar kelerius metus galėtų tuo pasidžiaugti.

Ji – labai stiprus žmogus. Svarstyklės kaip ir aš, todėl labai šauni (juokiasi). Jei rimtai, tai manau, kad ji realiai vertina savo galimybes, žinoma, nėra patenkinta dėl rezultato pasaulio čempionate, bet labai dėl to neišgyvena.“
 

Gimė: 1979 m. spalio 11 d., Klaipėda

196 cm, 110 kg

1995, 1999, 2001, 2002, 2004 m – Lietuvos čempionas

2002 m – absoliutus Lietuvos čempionas be svorio kategorijų

2003, 2004, 2007, 2010, 2011 m – Europos čempionas

2005, 2007 m – pasaulio vicečempionas