Patirties kasyklos - Vokietijoje

Gal dėl to, užuot skyrusi vasaros atostogas poilsiui, Dovilė daugiau nei du mėnesius treniravosi ir varžėsi žirginio sporto širdyje – Vokietijoje.

Arklidėse „Gestut Eichenhain“ jaunąją raitelę globojo Florianas Meyeris zu Hartumas – profesionalus raitelis ir treneris iš Vokietijos, kurio dosjė puošia ne tik pergalės nacionalinėse ir tarptautinėse konkūrų varžybose, bet ir nuoseklus, kantrus darbas su jaunais raiteliais ir žirgais.

Dovilė  į ilgą kelionę pasiėmė du savo žirgus – Herminą ir Paulchen Panther. Ji neslepia, kad išvyka paliko kuo geriausius įspūdžius: patirtį papildė startai puikiose varžybose, o ir treniruotės davė daug naudos.

Rezultatai kalba patys už save: į tėvynę raitelė parsivežė nemažą puokštę pergalių ir prizų ne tik iš  M lygio (kliūčių aukštis 125–135 cm) konkūrų, bet ir sudėtingesnių 140 cm maršrutų. Vienose pastarųjų varžybų – tarptautiniame „Tallinn Horse Show“ Dovilė su Herminu buvo 4-a tarp raitelių iki 25 metų, o žirginio sporto profesionalai gyrė jauną sportininkę už technišką jojimą.

Dovilė  tvirtai įsitikinusi, kad pergales lemia raitelio nusiteikimas ir įdėtas darbas: „Treneris nepadės, jei raitelis pats nenorės siekti rezultato ir stengtis įgyvendinti tai, kas sakoma. Treneris Florianas – labai geras ir darbštus žmogus: turi metinį varžybų planą, visuomet keliasi anksti, joja, o dieną baigia vėlai.“

Vokiška tvarka raitelei paliko labai didelį įspūdį: arklidės puikios, žirgai visuomet prižiūrėti, viskas švaru, žirgai nuolatos intensyviai ruošiami varžyboms ir treniruojami: rytą jojami, popiet – vedami pasivaikščioti. Į klausimą, kokie sportiniai žirgai paruošiami tokiomis sąlygomis, Dovilė atsako paprastai: „Kiek teko matyti, visi žirgai šuoliuoja puikiai. Neperšokančių tiesiog nebuvo.“

Lietuvė  greitai įsitraukė į arklidėse verdantį darbą: „Jodavau kiekvieną dieną. Ryte treniruotės, po pietų žirgai eidavo vaikščioti. Treniruotės visuomet buvo susijusios su konkūru: ne visada įveikdavom visus maršrutus ištisai, bet kelios kartelės ar gimnastikos pratimų būdavo kasdien. Dėmesys kreipiamas į viską: nuo to, kaip valdomas žirgas, iki maršrutų įveikimo technikos. F. M. Hartumas visuomet stengiasi padėti, kuo gali – net dabar stebi mano rezultatus ir stengiasi patarti.“

„Norėčiau visą laiką treniruotis Vokietijoje – man patinka ten vykstančios varžybos, aplinka. Ketinu važiuoti ir ateityje“, – džiaugiasi mergina, vis ilgėjančius žiemos vakarus leidžianti ten, kur ir pradėjo raitelės kelią, – UAB „Horsemarket“ bazėje prie Palangos. Čia jai talkina pirmasis ir, anot raitelės, iki šiol daugiausia ją išmokęs treneris Žydrūnas Garbenis. „Konkūrą joti pradėjau vadovaujama Ž. Garbenio. Nuo pat pradžių jis mane daug ko išmokė, ir dabar nieko nepraleidžia pro akis, gerai paruošia varžyboms tiek mane, tiek mano žirgus“, – treneriui gerų žodžių negaili Dovilė, į balną sėdusi vienuolikos.
 

Jaunoji raitelė jau spėjo įsitikinti, kiek darbo reikia įdėti į saldžias pergales: „Į žirgyną važiuoju kasdien, iš karto po pamokų, ir užtrunku iki 7–8 val. vakaro. Nors pamokas paruošti spėju, bet būnu labai pavargusi. Tačiau tas nuovargis smagus – juk jojimas mano hobis. Jo nekeisčiau į jokį kitą sportą.“ Net po dvidešimties metų mergina viliasi, kad susies savo likimą su žirgais: „Niekas nežino, kaip viskas bus, bet norėčiau visą gyvenimą profesionaliai jodinėti.“



Nors prisipažįsta kol kas nesulaukusi neįveikiamų sunkumų, ambicinga sportininkė sako, kad nesėkmės skatina stengtis dar labiau: „Labai smagu, kai ko nors pasieki ir judi pirmyn.“ Už palaikymą ir didžiulį rūpestį dukros sėkme, Dovilė pirmiausia dėkinga savo tėčiui.

Raitelė  gali didžiuotis dviem pajėgiais sportiniais žirgais – veisline kumele ir perspektyviu kumeliuku. Mylimiausias – Herminas – aštuonerių metų „Nemuno žirgyne“ gimęs trakėnas. Dar būdamas jaunas, jis su treneriu Ž. Garbeniu skynė pergales Lietuvoje, gerų rezultatų pasiekė 2009 m. jaunų žirgų pasaulio čempionate. Po metų jau pati Dovilė tapo šalies žiemos ir vasaros čempionatų nugalėtoja, šiemet – Lietuvos žiemos sezono vicečempione jaunių kategorijoje. Raitelė dėkinga Herminui ne tik už daugumą pergalių, bet ir už iškovotą teisę atstovauti Lietuvai 2010 m. Europos vaikų, jaunučių, jaunių ir jaunimo čempionate Prancūzijoje.

Svarbiausiame gyvenimo turnyre Dovilė varžėsi su antruoju partneriu –  vokiečių jojamųjų veislės vienuolikmečiu Paulchen Panther. Nors patekti į finalinį etapą pritrūko sėkmės, „Atsisveikinimo“ konkūre Dovilė finišavo greičiausiai iš 37 dalyvių ir užėmė 5-ąją vietą. „Europos čempionate pamačiau labai daug gerų jaunų raitelių, stiprių žirgų“, – įspūdžiais dalijasi mergina, bet pripažįsta, kad iki šiol jai įsimintiniausias – Europos čempionato atrankos turnyras Lamprechthausene, Austrijoje: „Tai buvo pirmos tokios man svarbios varžybos. Iškovota teisė dalyvauti Europos čempionate – iki šiol didžiausias mano laimėjimas.“

Šis sezonas Dovilei – vos ketvirtas. 2008-aisiais su poniu Anthony ji debiutavo ne bet kur, juokiasi mergina, o Lietuvos jaunių čempionate. Nors pirmas startas nebuvo labai sėkmingas, čia prasidėjo Dovilės sportinis kelias. „Dažnos kelionės į varžybas man tikrai padeda. Tai pati didžiausia patirtis. Per varžybas išmokstu daugiausia ir, manau, kad tai labiausiai lemia mano tobulėjimą“, – svarsto raitelė. „2012-ųjų sezono dar neplanuoju, bet būtų puiku patekti į Europos jaunių čempionatą.“

„Manau, kad geras raitelis visada turi būti nusiteikęs kovingai ir siekti kuo geresnio rezultato. Negalima pasiduoti po nesėkmės – turi tik dar labiau susikaupti. Lietuvoje man priimtiniausias Beno Gutkausko jojimas, užsienyje žavi visuomet tvirtas Meredith Michaels Beerbaum nusiteikimas laimėti, puikus Markuso Ehningo jojimas ir ramybė.“