Sportas virto gyvenimo būdu

Rugsėjo pabaigoje Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) ir olimpinė  partnerė kompanija "Samsung" paskelbė dviejų lietuvių, kuriems bus patikėta garbė nešti Londono olimpinę ugnį pavardes, - rašo laikraštis "Sportas".

Iš  20-ies kandidatų komisija, kurią sudarė olimpinės  čempionė Lina Kačiušytė ir Vida Vencienė, LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas, „Samsung“ olimpinis ambasadorius Lietuvoje Robertas Javtokas ir šios kompanijos skyriaus Lietuvoje vadovas Simonas Skupas, atrinko du: moterį ir vyrą.

Olimpinis deglas buvo patikėtas Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvei, Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) dėstytojai Birutei Užkuraitytei-Statkevičienei ir krepšinio veteranui bei organizatoriui Kazimierui Budriui.

KASDIENYBĖ.  „Tiesiog tai toks gyvenimo būdas. Dabar jau mesti negaliu, nes organizmas to reikalauja,“ – pasakojo apie sportą B. Statkevičienė.

Kaunietė  plaukikė, 1972-ųjų olimpietė, portuoja kasdien. Jei ne baseinas, tai – ėjimas, dviratis. Ne siekiant rezultato. Kad ir keliaujant į darbą – LKKA.

„Kadangi turiu dviratį, tai važinėju į darbą dviračiu. Su juo iki darbo – kokios 7 minutės, su mašina – 8. Pėsčiomis – apie 20. Tai kai jau labai lyja lietus ar labai sninga, tai jau tada vaikštau pėsčia,“ – pasakojo dėstytoja sportininkė.

PRADŽIA. 58 metų sporto veteranė plaukti pradėjo prieš pusę  amžiaus. Apie savo pirmus žingsnius į baseiną ji gali pasakoti ilgai: „Kadangi plaukimas – jaunųjų sportas, tai pradėjau lankyti jauname amžiuje – kai man ir dvynei sesei Dalei buvo po aštuonerius metus. Vyresnė sesuo Zita pirmiau nei mes pradėjo lankyti baseiną. Visos mokėmės J. Jablonskio vidurinėje mokykloje, šalia kurios buvo atidarytas Kūno kultūros akademijos baseinas. Zita iš pradžių pasirinko šuolius į vandenį. Bet jai tai nepatiko ir ėmė lankyti plaukimą. Ir mes mažesnės pradėjom zyzti: mes irgi norim. Nusivedė mus į baseiną, toks gražus jis mums buvo: daug langų, šiltas vanduo, kurio mes namuose neturėjom - kaip smagu.“

Birutė  ir Dalė Užkuraitytės, pateko trenerei Marijai Korienei. Plaukimo veteranė prisimena šiltai prisimena savo pirmąją trenerę.

„Kokia šauni buvo mano trenerė. Lydėdavo mus vakarais per Žaliakalnį iki mūsų kiemo. Šeštadieniais apsirengusios gražią mokyklos uniformą (nelabai turėjome gražių drabužių – gražiausias drabužis ir buvo uniforma) eidavome su mama pas trenerę į svečius. Ir smagu būdavo, šnekėdavome ir mamai būdavo smagu. Taip mes ir gyvenome, nuo mažens bendravom, draugavom.“

Galėjo B. Statkevičienės gyvenimas pakrypti ir į kitą pusę.  Į krepšinio, kur ją treniruotis kvietė jos fizinio lavinimo mokytoja. Tačiau trenerė M. Korienė mergaitę  traukė labiau. Tuo pačiu ir plaukimas.

B. Statkevičienės pėdomis vėliau žengė ir jos duktė Neringa, šiuo metų įsikūrusi JAV. Tiesa, po studijų Jutos universitete ji iš sporto pasuko į meną.

AMŽIUS. „Manęs dažnai klausia: tu kiekvieną dieną sportuoji. Kodėl tu kiekvienais metais nevažiuoji į pasaulio ar Europos veteranų čempionatus ar kokias varžybas Latvijoje, Estijoje ir t.t. Atsakau, kad aš sportuoju ne dėl to, kad dalyvaučiau varžybose. Sportuoju dėl to, kad tai yra mano poreikis – organizmas to reikalauja. Bet kai yra galimybių ir noro sudalyvauti varžybose, tai važiuoju ir dalyvauju,“ – kalbėjo B. Statkevičienė apie nūdieną.

Kad ir ne kasmet dalyvaudama varžybose, ji pernai sugebėjo tapti pasaulio veteranų čempione 50 m plaukime nugara, laimėti sidabrą  100 m distancijoje ir tuo pačiu dar sudalyvauti 3 km plaukime atvirame vandens telkinyje.

„Mano draugai važiavo į Švediją plaukti 3 kilometrus atvirame telkinyje. Pagalvojau – ir man būtų įdomu. Bet kadangi važiavau dvi dienas anksčiau, tai nusprendžiau dar ir baseine sudalyvauti. Taip ir tapau pasaulio čempione, - pasakojo plaukikė. - Nors tai nėra mano distancija. O tame atvirame telkinyje užėmiau septintą vietą. Bet tenai supratau, kas yra dalyvauti tokiose atviro telkinio varžybose. Reikia žinoti: kada padaryti pramankštą, kada pavalgyti. Prieš startą baseine gali prieš kokias 4 valandas pavalgyti ir tos energijos pakanka. O čia aš buvau pavalgius pusryčius 8 valandą, o startavau pirmą. Man sakė – tu pavalgyk ką nors. Sakiau – ne, ką čia. Praplaukiau 400 metrų, jaučiu – mano organizmas valgyt reikalauja... Ir visą distanciją atkentėjau. Bet labai gerai - dabar žinosiu ką studentams pasakoti...“

Skirtingai, nei kitos moterys, kurios laikosi taisyklės: „klausti moters amžiaus – nepadoru“, B. Statkevičienė nė kiek nesigėdi savo amžiaus.

„Visada pasakau – kiek man metų. Ir man ne gėda tai pasakyti. Aš, dalyvaudama veteranų varžybose esu pripratus juos sakyti. Ir nesvarbu kiek jų nugyvenau. Manau, kad jei reikėtų plaukti su mano studentėmis, tai dar galėčiau su jomis pasivaržyti...“ – sako Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvė.

IŠŠŪKIS. 2000-aisiais B. Statkevičienė perplaukė Lampėdžių  karjerą. Surištomis rankomis ir kojomis.

„Prasidėjo viskas nuo to, kad Jurgis Kairys praskrido po tiltais, - pasakodama apie tai plaukimo veteranė pradėjo nuo priešistorės. - Visi buvome susirinkę, visiems buvo įdomu. „Kauno diena“ po to parašė: kas gali sugalvoti įdomesnį dalyką? Aš nuėjau „Kauno dienos“ redakciją ir pasakiau: aš praplauksiu karjerą surištomis kojomis ir rankomis... O paskui galvoju – viešpatie, ką aš padariau... jau buvo rugsėjo 10-oji, jau vanduo – atšalęs... Tuo tiesiog pareklamavau plaukimo sportą. Nes tą rugsėjį tiek vaikų tėvai lankyti plaukimą atvedė...“

ĮVERTINIMAS. „Tas deglas man yra svarbus. Žinot kuo? Išrinko du žmones. Ir išrinko ne pirštu užsimerkus į sąrašą dūrę. Manau, kad tai yra mūsų gyvenimo darbų įvertinimas. Ir tas džiugina. Kad pastebėjo, suteikė galimybę ir garbę. Visas pasaulis matys, kai aš turėsiu tą ugnį savo rankose – visai prie savęs. Kaip saulės spindulį,“ – dalijosi emocijomis būsimoji deglo nešėja.

Tiesa ji prisimena, kad 1972-aisias Miunchene deglas, kaip simbolis, jai visai nebuvo svarbus.



„Mes dalyvavome olimpiniame parade. Nuvežė į tą stadioną gal dvi ar tris valandas prieš jo pradžią. Praėjom rankomis mosikuodami, visus išrikiavo. Ir kai jau nešė tą ugnį, tai tikrai mums ji nerūpėjo – tiek buvome pavargę, - prisiminė plaukikė.- Ir dar. Dabar atstovauji Lietuvai. O tada juk buvome su ta „CėCėCėPė“ ant krūtinių.... Viskas tada buvo skirtinga. Ir amžius skirtingas, ir supratimas skirtingas, ir net šalis, kuriai atstovavom skirtinga...“

PASIRINKIMAS. „Visas mano gyvenimas yra susijęs su sportu. Pradėjau sportuoti krepšinuką, bet tada, tarybiniais laikais, teko susipažinti su daugeliu sporto šakų. Ir futbolas, ir lengvoji, ir ledo ritulį žaidžiau. Bet vis dėl to pagrindas buvo krepšinis. Jį pradėjau žaisti, kai grįžom į Klaipėdą,“ – kalbėjo 75metų krepšinio vetaranas K. Budrys.

1936-aisiais K. Budrys gimė Klaipėdoje. Tačiau kraštą okupavus vokiečiams, šeima pasitraukė į Šiaulius. Grįžo jau pasibaigus karui.

„1949-ais-1950-ais pradėjau žaisti krepšinį. O jau 1952-ųjų žaidžiau Klaipėdos rinktinėje. Ir žaidžiu jį iki dabar.“

ŠEIMOS. Vis dėl to labiausiai K. Budrys išgarsėjo ne kaip krepšininkas, o kaip šios sporto šakos renginių organizatorius. Ypač – tradicinio šeimų turnyro.

„Didžiausias mano pasididžiavimas, tai šeimų krepšinis,“ - kalbėjo vyras, surengęs 35 šeimų krepšinio turnyrus.

K. Budrys tvirtino, kad idėja gimė spontaniškai. Iš pradžių  tai buvo dviejų šeimų komandų susitikimas.

„Kai baigiau aktyviai žaisti krepšinį, tapau jūreiviu. Ir 10 metų plaukiojau jūroj – kaip tik įsikūrė Lietuvos prekybinis laivynas, - pasakojo šeimų turnyro priešistorę K. Budrys. - Dirbau pirmu kapitono padėjėju. Kai būdavo atostogos, tai vis vien eidavau pasportuoti, pažaisti krepšinį. Buvo tokie penki broliai Mažuoliai. Pažaisdavome kartu mėgėjiškai krepšinį su jų vyriausiu. Aš turėjau du sūnus ir mano brolis turėjo du sūnus. Mano – abu krepšininkai, brolio – irgi matyt buvo lankę sporto mokyklas. Pasiūliau sužaisti draugiškas rungtynes. Kas praloš, tas šampaną stato. Ir surengėme tokias rungtynes. Prašė laikrašty. Susirinko pilna sporto salė žiūrovų.“

Kitais metais norinčiųjų dalyvauti varžybose padaugėjo. Ir jis ėmė  augti.

„Po metų apie planuojamą rengti turnyrą parašė laikraštis „Sportas“. Ir atsirado dar dvi šeimos.  Po to nusiunčiau į Latvijos sporto laikraštį, atsirado šeima iš Latvijos. Vėliau nutariau visasąjunginį padaryt, nusiunčiau laišką „Sovetskij sport“ redakcijai. Atsirado dalyvių iš Maskvos, iš Sankt Peterburgo, iš Ukrainos, Baltarusijos. Po to pagalvojau – kodėl turnyras negali būti tarptautinis? Ir prašiau į Vokietiją...“

K. Budrys prisipažįsta, kad vienu metu šeimų turnyro rengimas vos nenutrūko. Bet pajutęs, kad žmonėms tokių varžybų  reikia, jis tęsė darbą.

„Prieš dešimt metų galvojau – gal jau reikia baigti. Be tie, kurie jau buvo dalyvavę, prašė, kad to nedaryčiau.  Matot, kai Modestas Paulauskas pasako: Kazimierai, tu padedi mūsų visai šeimai susirinkti kartu, kartu kapus aplankyti, pabendrauti, - kažką reiškia. Tada spjoviau į minis baigti ir nutariau – rengsiu aš jį, kol galėsiu...“ – pasakojo krepšinio veteranas.

Jis prisipažino, kad prisikviesti Lietuvos krepšinio žvaigždę  Arvydą Sabonį buvo nelengva. Įkalbinėjo Arvydą K. Budrys kelis metus.

K. Budrio rengiamame tradiciniame turnyre dalyvauja ir daugiau garsiu sportininkų. Nebūtinai krepšininkų.

„Geriausias Lietuvos badmintonininkas K. Navickas pas mane šeimos krepšinį pradėjo žaisti. Jo brolis – krepšininkas,“ – pasakojo K. Budrys. - Per tuos 35-erius metus aš jau nebesuskaičiuoju, kiek čia tų šeimų dalyvavo...“

Šeima krepšinio turnyrų organizatoriui – svarbi vertybę.

„Šeima yra svarbiausia, - įsitikinęs K. Budrys. - Kur tvirtesnė, kur draugiškesnė  šeima, mažiau narkotikų, rūkymų, gėrimų.“

2013-aiais jis žada surengti  Europos šeimų krepšinio čempionatą. Vėliau – gal ir planetos pirmenybes.

„Jau iš Čikagos man skambino, klausė ar pasaulio šeimų čempionato nežadu surengti, - tikino krepšinio organizatorius. - Tokiu principu, kaip vyksta pasaulio veteranų pirmenybės. Pagalvojau – jei pavyks Europos čempionatas, galima bus bandyti ir pasaulio...“

RINKIMAI. K. Budrys jau trečią kartą buvo tarp kandidatų nešti olimpinį deglą.

„Žmonės, kurie mane pažįsta jau trečią kartą mane pasiūlė, - kalbėjo jis. - Šiemet jau pagalvojau – jeigu jau dar ne, tai spjausiu į viską, išvažiuosiu į sodą ir gyvensiu ten...“

Tiesa vėliau pasitaisė:„Ne, šeimų čempionatą aišku rengčiau. Gal nedalyvaučiau veteranų pirmenybėse.“

Pats K. Budrys dalyvauja įvairiuose krepšinio veteranų turnyruose.

„ Dalyvauju ir Europos, ir pasaulio, ir Lietuvos veteranų pirmenybėse.  Šiemet tik į Braziliją nevažiavau, nes man šeimos turnyras beveik tuo pačiu metu išpuolė,“ – kalbėjo visą gyvenimą su krepšiniu susiejęs žmogus.