Reikia tik dviejų lazdų ir noro

Pasaulinę širdies dieną šiaurietiškojo ėjimo entuziastai paminėjo įspūdingu žygiu Lietuvos pajūriu. Per keturias dienas žygeiviai nuėjo beveik 100 km nuo Latvijos iki Rusijos sienų. Palyginti neseniai Lietuvoje atsiradęs šiaurietiškasis ėjimas sparčiai populiarėja, todėl ir žygeivių šiemet buvo kone dvigubai daugiau nei pernai – 40.

Pajūryje, parke, miške ar tiesiog gatvėje vis dažniau galima pamatyti žmonių, žingsniuojančių su lazdomis. Nors prieš dešimtmetį gyvavo stereotipas, kad lazdos – senyvų ir ligotų žmonių atributas, šiandien šiaurietiškuoju ėjimu domisi vis daugiau jaunimo.

Prieš keletą dešimtmečių Suomijoje atsiradęs šiaurietiškasis ėjimas Lietuvoje duris plačiai atvėrė vos prieš trejus metus.

„2009-aisias Lietuvoje atsirado normalaus, profesionalams tinkamo inventoriaus, kurio galėjo įsigyti plačioji visuomenė“, – pasakojo vienas šiaurietiškojo ėjimo Lietuvoje pradininkų, „Leki“ akademijos instruktorius Arūnas Milkus.

Instruktoriai purto galvas, paklausti, ar galima šiaurietiškąjį ėjimą vadinti sporto šaka. Tai – plačiajai visuomenei skirtas mankštos, treniruotės, laisvalaikio leidimo būdas, nereikalaujantis ypatingo inventoriaus ir pasiruošimo.

„Vaikščiojant 40 minučių, kūnas išjudinamas iki 90 proc., dirba visi raumenys. Šis užsiėmimas nereikalauja ypatingo inventoriaus, laiko ar sporto salės. Jis prieinamas visiems tiek vyresniems žmonėms, tiek jaunimui. Tereikia turėti lazdas ir noro. Štai aš pats buvau Vokietijoje, nusivežiau ten lazdas ir tris dienas su jomis vaikščiojau. Galima sakyti, kad nusivežiau ten savo sporto klubą“, – sakė A. Milkus.

Šiaurietiškąjį ėjimą treniruotėms taiko vis daugiau sportininkų. Visai neseniai lazdas išbandė Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjai. Futbolininkai, pirmą kartą paėmę lazdas į rankas, pripažino, kad naujovė įnešė į treniruočių procesą šviežumo.

„Pirma karta teko tokį dalyką išbandyti. Buvo įdomu, visai kitaip nei paprastas ėjimas ar bėgimas. Patikrina koordinaciją, padeda taisyklingiau eiti. Ši naujovė treniruojantis yra tikrai kur kas įdomesnė nei krosas. Pridėjo daugiau emocijų, buvo įdomiau ir linksmiau“, – sakė „Žalgirio“ gynėjas Georgas Freidgeimas.

Futbolininkus mokęs A. Milkus pripažino, kad klubo kvietimas buvo netikėtas ir reikalavo specialaus pasiruošimo.

„Niekada nesame dirbę su futbolininkais, aišku, reikėjo pasiruošti, nes futbolininkus reikia sudominti, ir, manau, kad mums tai tikrai pavyko. Pabėgiojome, padarėme jogos pratimų stadione, miške. Manau, jiems tikrai patiko, žadėjo mus dar kartą pasikviesti. Manau, kad su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis tikrai galima pakeisti fizinio rengimo treniruotę, turėti lengvesnę dieną. Užsienyje tai jau prigiję, džiugu, kad tokia galimybė atsirado ir Lietuvoje“, – sakė A. Milkus.

Lazdas į rankas paėmė ir rugsėjį mama tapusi maratonininkė Živilė Balčiūnaitė. Po gimdymo aktyviai sportuoti negalinti lengvaatletė bėgimą pakeitė šiaurietiškuoju ėjimu.

„Negaliu nesportuoti. Širdis ima blaškytis, nerandu sau vietos. Po gimdymo bėgioti negaliu, todėl kasdien imu lazdas į rankas ir einu pasivaikščioti, – kalbėjo Ž. Balčiūnaitė. – Nustebau, kad vaikščiojant su lazdomis galima taip efektyviai pasimankštinti. Krūvį jaučia ne tik kojos, bet ir viršutinė kūno dalis.“



Šiaurietiškasis ėjimas padeda mažinti kūno masę, gerina medžiagų apykaitą. Vaikštant su lazdomis, sudeginama 20–50 proc. daugiau kalorijų per valandą, nei einant be lazdų. Sistemingos treniruotės gerina ištvermę, fizinį pajėgumą, koordinaciją. Šiaurietiškasis ėjimas – puiki reabilitacijos priemonė, gydant kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimus, stuburo ir sąnarių ligas, osteoporozę. Ėjimas su lazdomis skirtingai nei bėgimas, nuima dalį krūvio, tenkančio kojų sąnariams ir nugarai, o tinkamai atliekami rankų mostai atpalaiduoja kaklo ir pečių raumenis.

Svarbiausia, anot instruktorių, išmokti taisyklingos ėjimo technikos. „Žinoma, ėjimas su lazdomis geriau negu ėjimas be lazdų, nes įdarbinami tam tikri raumenys, tačiau, neišmanydamas technikos, norimų rezultatų nepasieksi“, – nukirto A. Milkus.

Lietuvoje šiuo metu yra apie 30 šiaurietiškojo ėjimo instruktorių, į kuriuos pataria kreiptis specialistas. „Teoriškai įmanoma išmokti technikos, bet praktiškai, vis tiek reikia, kad specialistas prižiūrėtų bent 2–3 užsiėmimus, nes yra nemažai smulkmenų, į kurias gali atkreipti dėmesį tik instruktorius“, – patarė A. Milkus.

Svarbiausia, ne kiek kilometrų bus nueita, bet kaip, tikino instruktorius.
Lietuvoje populiariausia ALFA technika:
A – (angl. attention) vertikali kūno padėtis;
L – (angl. long arms) ištiestos rankos (nesulenktos per alkūnes);
F – (angl. flat poles) pagriebiant lazdą ir ją pastatant, reikia išlaikyti vienodą kampą;
A – (angl. adapted steps) žingsniai, pritaikyti prie judėjimo intensyvumo (4–5,5 km/val. greičiu).

Nors Lietuvoje atsirado visai neseniai, šiaurietiškasis ėjimas sparčiai populiarėja tarp įvairaus amžiaus žmonių. Įrangos pardavėjai pastebi, kad susidomėjimas šia veikla šiemet itin išaugęs ir kiekvieną mėnesį į šiaurietiškojo ėjimo mėgėjų gretas įsilieja po keletą šimtų naujų žmonių.

Vaikščiojant 40 minučių, kūnas išjudinamas iki 90 proc., dirba visi raumenys. Šis užsiėmimas nereikalauja ypatingo inventoriaus, laiko ar sporto salės. Jis prieinamas visiems tiek vyresniems žmonėms, tiek jaunimui. Tereikia turėti lazdas ir noro.

**

Šiaurietiškasis ėjimas
Jau nuo 1930 m. lygumų slidininkai naudojo lazdas vasaros treniruotėms.

1996 m. ištobulinus slidinėjimo raižyta vietove techniką ir suderinus su įvairiais jėgos ir raumenų tempimo pratimais bei pradėjus gaminti specialias lazdas, ėjimo su lazdomis būdas iš Suomijos paplito visoje Skandinavijoje, vėliau – Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse.

Šiaurietiškojo ėjimo lazdų kaina svyruoja nuo 100 iki beveik 400 litų. Apie 100 litų kainuoja ir specialios pirštinės, skirtos vaikščioti su lazdomis.