Būti lietuviu sportininku – unikalu

Geriausiu 2009 m. Lietuvos autolenktynininku pripažintas Kazimieras Vasiliauskas praėjusį sezoną „Formulės 2“ varžybose keturiskart lipo ant nugalėtojų pakylos, o Imolos trasoje šventė kol kas vienintelę savo pergalę. Bendroje įskaitoje sportininkas iš Kaišiadorių liko septintas. Šiemet K.Vasiliausko tikslas paprastas – tapti čempionu.

„2009 metų sezonas buvo pats sėkmingiausias. Daug kas nesitikėjo, nes mano patirtis, lyginant su konkurentais, buvo išties maža. Tačiau turėdamas vos pusmetį „Formulės 2“ patirties sugebėjau varžytis su konkurentais, kurių patirtis siekė 5-7 metus. Įrodžiau, kad viskas įmanoma. „Formulės 2“ lenktynės skirtos atskleisti talentams, nes ten lenktynininkams suteikiamos vienodos sąlygos. Varžytis su labiau patyrusiais sportininkais buvo labai naudinga. Jaučiuosi patobulėjęs. Be to, po sezono sulaukiau didelio ekspertų įvertinimo ir tai suteikia motyvacijos žengti toliau.

Manau, viena didžiausių praėjusio sezono klaidų – išsikelti per žemi tikslai. Tai natūralu, aš buvau naujokas, nežinojau, ko tikėtis, tačiau kai užsibrėži žemus tikslus ir greitai juos pasieki – šiek tiek stabteli. Todėl šiemet sau keliu tik pačius aukščiausius tikslus, kad galėčiau kuo sparčiau eiti į priekį. Noriu laimėti „Formulės-2“ čempionatą ir iškovoti pagrindinį prizą – galimybę testuoti „Formulės 1“ bolidą „Williams“ komandoje.
 

Suprantu, kad keldamas tokius didelius tikslus, užsikraunu kur kas didesnę atsakomybės naštą ir rizikuoju sulaukti daugybės kritikos, jei kažkas nepasiseks. Bet geriau sulaukti kritikos ir  tobulėti, nei būti giriamam ir stovėti vietoje“, – sakė Kazimieras Vasiliauskas.

Po praėjusio sezono neslėpei, jog norėtum išbandyti jėgas GP2 lenktynių serijoje. Neapmaudu, kad dėl objektyvių, tai yra, finansinių priežasčių šių planų teko atsisakyti?

Po sezono iškart galvojome apie GP2, nes tai atrodė teisingas žingsnis. „Formulė 2“, deja, dar nėra tas paskutinis žingsnis iki „Formulės 1“. GP2 yra ta kategorija, iš kurios galima žengti tiesiai į „Formulę 1“. Bet mano patirtis kol kas tėra tik pusantrų metų, o man pačiam – tik devyniolika. Dar turiu kelerius metus, ir, manau, geriau mokytis ne paskutiniame žingsnyje iki F1, kai tave stebi tarsi pro padidinimo stiklą, o laipteliu žemiau.  GP2 negali daryti klaidų, o turi rodyti tai, ką sugebi. Vienas šansas, jo neišnaudoji ir lauk iš žaidimo. Be to, GP2 pradėjome domėtis per vėlai. Jau nebuvo vietų gerose komandose, o pasirinkęs prastesnę komandą rizikuotum susigadinti karjerą. Ilgai diskutavome šiuo klausimu, kur eiti – į „Formulę 2“, GP2 ar GP3. Išbandžiau viską, kad žinočiau, kas man geriausia, bet dėl įvairių kriterijų, ne tik dėl objektyvių finansinių priežasčių, pasirinkome „Formulę 2“. 


 

Kokie pagrindiniai techniniai pasikeitimai „Formulėje 2“, lyginant su praėjusiu sezonu? Ar tie pokyčiai tau į naudą?

Šiais metais bolidas viename rate turėtų būti greitesnis net apie 3 sekundes. Taip yra todėl, kad net 20-30 procentų pagerėjo bolido aerodinamika, o variklių galingumas padidintas 25 arklio galiomis – iki 425 AG. Naujasis bolidas taip pat turės platesnes priekines padangas, dėl ko labai džiaugiuosi, nes pernai išties kentėjau dėl priekinių ratų slydimo. Apskritai beveik visi techniniai pakeitimai yra parankūs mano vairavimo stiliui, ir tai dar viena priežastis kelti pačius aukščiausius tikslus.
 

Pernai sezono pradžioje teko daug mokytis, pratintis prie “Formulės 2”, todėl pirmoje sezono dalyje praradai daug taškų. Šiemet, ko gero, nuo pat pirmų lenktynių stengsiesi rinkti maksimalius taškus?

Taip, bet svarbu neperdegti. Jei iškeli tikslą laimėti, o važiuoji penktas – nebūtina rizikuoti lenkti, nes gali iš viso nebaigti lenktynių. Riziką reikia pasverti. Nebūtina visuomet laimėti, juk galiausiai laimi tas, kuris turi daugiausia taškų.
 

Kas bus tavo pagrindiniai konkurentai šį sezoną?

Austras Philipas Engas, italas Nicola De Marco, anglas Deanas Stonemanas ir belgas Benjaminas Bailly. Čempionas Andy Soucekas tapo „Formulės 1“ pilotu bandytoju „Virgin“ ekipoje. Pasikeitė tikrai nemažai lenktynininkų, tačiau pirmenybės nesusilpnėjo.
 

Kurios trasos tau geriausiai žinomos ir kuriuose etapuose galima laukti sėkmingiausio pasirodymo?

Iš devynių trasų žinau septynias, ir dauguma – man tinkamos ir įdomios. Antras etapas vyks Marokešo trasoje Maroke. Tai nauja ir nežinoma trasa. Be to, tai gatvės trasa. Niekada nesu važiavęs gatvės trasoje, todėl sunku prognozuoti. Patirties tokioje trasoje neturiu, bet laukiu šių lenktynių su dideliu malonumu, nes įdomu išbandyti. Ketvirtas etapas Belgijoje, Zolderio trasoje – taip pat nauja trasa. Algarvės trasa Portugalijoje – kol kas mėgstamiausia trasa iš tų, kuriose esu važiavęs per karjerą, todėl labai laukiu šio etapo.Tai išskirtinė ir išties įspūdinga trasa, turinti daugybę įkalnių, nuokalnių, nematomų posūkių. Silverstouno trasa, kur vyks pirmasis etapas – puikiai pažįstama, bet Anglijoje yra neprognozuojamas oras, gali palyti. Manau, kad galiu čia būti greitas. Valensijos trasa – taip pat viena mėgstamiausių, čia vyks paskutinis etapas.
 

Imolos nebus?

Nebus. Lenktynės Italijoje šiemet vyks ne Imolos, o Monzos trasoje. Monzos trasa nėra labai įdomi – labai ilgosios tiesiosios ir keli posūkiai. Tiesiosiose lenktynininkai, naudodamiesi taip vadinamu vakuuminiu maišu, gali atlikti net du ar tris lenkimus, todėl lenktynės čia būna labai sunkios. Monzoje esu keletą kartų važiavęs su „Formule Ranault“.
 

Ko gero norėtųsi lenktyniauti ten, kur esi iškovojęs kol kas vienintelę pergalę „Formulėje 2“, ar ne?

Iš tiesų, egzistuoja toks dalykas kaip lenktynininko ryšys su trasa. Gali važiuoti greitai, bet jei tai tavo mėgstama trasa, atsiranda papildomos 0,1, 0,2 sekundės, kurios yra svarbios. Kaip bėgikui atsiranda antras kvėpavimas, taip lenktynininkui papildomas greitis. Taip man buvo Imoloje. Prieš lenktynes pasakiau sau, kad galiu laimėti, nes jaučiau tą ryšį su trasa.
 

Prasitarei, jog baiminiesi, kad Silverstoune gali palyti. Nemėgsti lenktyniauti šlapiose trasose?

Tai įdomu, bet problema ta, kad aš visiškai neturiu lenktynių pliaupiant lietui praktikos, o mokytis per kvalifikaciją nesinorėtų. Man patinka karštas oras ir didelis sukibimas. Visuomet laukiu tokių sąlygų.
 

Treneris Darius Jonušis sakė, jog pernai užimti prizinę vietą bendroje įskaitoje sutrukdė dažnai prasti pasirodymai kvalifikaciniuose važiavimuose, kur reikia parodyti kuo geresnį vieno rato įveikimo laiką...

Būtent dėl to žiemą dalyvaudamas GP3 testuose ypatingai didelį dėmesį skyriau padangoms. Susitelkiau į pasiruošimą, kuris padėtų kuo greičiau įveikti vieną ratą važiuojant kvalifikacinių lenktynių režimu. Kaip sakė treneris, kvalifikacija yra visų lenktynių raktas. Pasirodai blogai ir prarandi galimybę kovoti dėl podiumo ar pergalės, todėl šioje srityje stengiausi rimtai padirbėti.
 

Praėjusių metų nesėkmės kvalifikaciniuose važiavimuose – daugiau dėl tavo ar inžinierių kaltės?

Pernai man buvo pirmas rimtas sezonas. Neturėjau daug patirties techninėje srityje, todėl normalu, kad įveldavau savo klaidų. Sprendimą, kaip reguliuoti bolidą, priima ne vienas inžinierius. Jis nesako, aš padarysiu taip ir taškas. Tarp inžinieriaus ir sportininko vyksta dialogas. Mes kalbamės. Aš sakau savo problemas, jis siūlo, ką daryti. Pasitariam ir priimam sprendimą. Normalu, kad iš pradžių tas atgalinis ryšys iš mano pusės buvo mažesnis, kad galėjau mažiau duoti to savo jausmo, nes tai buvo pati pradžia.
 

Ar dėl dalyvavimo „Formulės 2“ čempionate nenukenčia studijos Šveicarijoje?

Niekad nekilo problemų derinti mokslą ir lenktyniavimą. Tai nesunku padaryti, kai esi laimingas, kai tavo gyvenimas užpildytas viskuo, ko tu nori. Suskirstai dienotvarkę ir viską spėji, nekyla jokių problemų. Toliau gyvensiu Šveicarijoje. Manau, gyvenime visuomet reikia turėti planą A ir planą B. Gyveni vieną kartą, todėl reikia daryti tai, kam jauti aistrą. Mano aistra yra autosportas, bet niekad nežinau – gal patirsiu traumą ir mano svajonė dings, gal turėsiu pasirinkti kitą kelią. Todėl tiek mokslams, tiek lenktyniavimui atsiduodu visiškai, nors, savaime suprantama, planu A kol kas lieka sportas.
 

„Formulės 2“ lenktynės pirmąkart tiesiogiai bus transliuojamos ir Lietuvoje. Ar žinojimas, jog tave stebės visa Lietuva, nesukels papildomo psichologinio spaudimo?

Pernai vis girdėdavau „tu šaunuolis“, „kaip puikiai važiavai“ ir panašiai. Aišku, aš ne tas žmogus, kuris išgirsta daug pagyrimų ir užmiega ant laurų - einu toliau, bet man žymiai naudingiau girdėti ne pagyrimus, o kritiką. Pavyzdžiui, treneris Jonušis, priešingai nei kiti, pastebi daugybę trūkumų ir nuolat kartoja, ką darau blogai. Dėl to lenktynių savaitgaliai su juo kartais būna išties sunkūs, bet taip ir turi būti. Aš noriu to spaudimo, esu prie jo pripratęs ir tai neveikia manęs trasoje. Aš iš to mokausi. Labai džiaugiuosi, jog „Formulės 2“ lenktynės bus transliuojamos Lietuvoje. Dar prieš metus buvau nuomonės, kad Lietuvoje autosportu niekas nesidomi ir sulaukti finansinės paramos yra labai sudėtinga. Buvau šiek tiek nusivylęs, todėl stengiausi orientuotis į užsienį. Maniau sau, nebūsiu didelis patriotas ir nustumsiu Lietuvą į šoną. Bet šiemet supratau, kad būti lietuviu sportininku yra unikalu. Atsirado tie idealistiniai tikslai – atgaivinti, kelti, padėti. Juk man tai nieko nekainuoja. Džiaugiuosi prisidėdamas prie autosporto populiarinimo Lietuvoje ir matau, kad susidomėjimas kyla. Kone kasdien gaunu po tris keturis laiškus, kuriuose 7-12 metų vaikai klausia patarimų, prašo pasidalyti patirtimi. Labai malonu, kad tave žino ir tavimi tiki. Dabar norisi ir Lietuvoje daugiau laiko praleisti. Planuojame, jog po kiekvieno etapo grįšime į Lietuvą pasidalyti mintimis apie tai, kaip sekėsi.