Meniška siela, įstrigusi sporte

Piešti Austra pradėjo anksčiau, nei siekti sporto aukštumų. „Mane vis kviesdavo sportuoti, tai būdavo pasiteisinimas, kad negaliu, esu užsiėmusi“, – Austra neslepia, kad piešimas kurį laiką buvo būdas pabėgti nuo sporto.

Tiesa, dar antroje klasėje pradėjo lankyti krepšinio treniruotes, bet šį užsiėmimą po pusmečio metė. O kai Austrai sukako vienuolika ar dvylika metų, jos tėtis Egilas Skuja Biržuose įkūrė piešimo mokyklą. „Iš tėtės sužinojau, kad jis kitus vaikus moko piešti. Tada užsispyriau: „O aš?“ Nuo to ir prasidėjo“, – užgautas vaikiškas ambicijas prisiminė Austra.

Ketverius metus ji mokėsi dailės paslapčių, baigė piešimo mokyklą ir gavo diplomą. Piešimo mokykloje mokėsi valdyti pieštuką, tapyti, užsiėmė keramika, krimto meno istorijos pagrindus. Tiesa, pastaroji disciplina nebuvo itin mėgstama, mat istorijos mokslai jai apskritai nepatinka.

Penkių asmenų šeimoje meniškos sielos dvi: tėtis ir vienturtė duktė. Austra juokiasi, kad mama moka nupiešti katiną ir dar kažką. „Kai buvau mažesnė, su jaunesniu broliu Imantu žaisdavome tokį žaidimą: pasiimi raidę ir ką nors iš jos turi nupiešti. Jam nupiešti tai, ką įsivaizduoja, irgi nebuvo sunku“, – polinkį piešti iš tėtės, matyt, paveldėjo ir vienas iš dviejų Skujų sūnų, bet šio gebėjimo, kitaip nei dukra, sūnus nelavino.

Kaip vienas smagiausių vaikystės prisiminimų žinomai lengvaatletei liko „plenerai“ su tėčiu: „Važiuodavome į Bauskės rajoną pas močiutę – mano tėvelis latvis. Tėtis keldavosi piešti – ir aš su juo. Anksti ryte, saulė vos patekėjusi, mes abudu vos akis prasikrapštę – ir už darbų. Tą labai gerai prisimenu. Reikėdavo susirasti vietą, kuri traukia akį – juk negali piešti bet ko“. Pastarąjį kartą su tėte Austra paišė būdama Kauno technologijos universiteto pirmakursė.


 

Proginis įkvėpimas
Pomėgio piešti A.Skujytė nepamiršo ir sportuodama. Tik didesnė bėda jai ne laiko stygius, o įkvėpimas. „Anksčiau pastatydavo visiems natiurmortus – ir pieši. O dabar kitaip – kabiniesi už minties, galvoji, kam ir ką norėtum nupiešti. O jeigu stumia, sako – nupiešk man tą ir tą, tada labai sunku. Noriu ir sugalvoti, ir padaryti pati, – sako Austra ir prisipažįsta, kad piešdama prieš akis turi turėti gyvą pavyzdį ar jo analogą. – Nesu tas žmogus, kuris galėtų piešti bet ką iš vaizduotės – man reikia žiūrėti į kažką, reikia susirasti, ko noriu, ir tada bandyti perteikti“.
Dažniausiai Austrą įkvėpimas aplanko artinantis kokioms nors progoms. Neseniai buvo jos tėvelių keturiasdešimtosios vestuvių metinės – ta proga nupiešė giminės medį. „Tada iš anksto susikaupiau, apmąsčiau, pasigaudžiau minčių – taip po truputį, po truputį ir gimsta darbas. Taip piešti man patinka. O kai atsisėdu prie lapo be jokios progos, pakeverzoju ir baigiu“, – šypsosi.

Pastaruoju metu lengvaatletė pamėgo pieštukus. Tapybą, kuriai reikia nusiteikti ir pagauti tapybos jausmą, apleido: „Vasaromis, kai išvažiuodavome su tėčiu, iš pradžių sunkiau sekdavosi tapyti, bet paskui įsivažiuodavau – pajusdavau, kad lengviau sekasi, slysta lengviau“. Pastaruoju metu olimpinė vicečempionė audžia mintį išbandyti piešimą ant šilko.

Austros darbuose vyraujanti tema – gamta ir gėlių motyvai. Sporto tematika sukūrė vieną darbelį, bet susimąsto, kad šią temą reikėtų pagvildenti. Vienintelis darbas sporto tema liko Amerikoje. „Buvo toks mėgėjas paremti lengvąją atletiką. Treneris Cliffas Rovelto paprašė, kad nupieščiau atviruką ar kažkokį paveiksliuką, kurį jam būtų galima padovanoti“, – paaiškina sportininkė pasakodama, kokį darbelį lengvosios atletikos tema nupiešė.
 

Treneriams – po paveikslą
Paišymas Austrai – toli gražu ne smagiausias laisvalaikio leidimo ar atsipalaidavimo būdas. Dažniausiai po treniruočių olimpinė vicečempionė gamina valgį, vis dar kremta mokslus, o kartais nori tiesiog nieko neveikti arba nueiti į kiną, pasėdėti prie arbatos puodelio su draugais. „Kaip ir visi“, – tarsteli.

Apie Austros pomėgį piešti sporto pasaulyje žino nedaug kas. Bet dabartinis treneris Rimantas Plungė žino, iš kur – Austra nė pati nežino. „Trenerio žmona labai norėjo, kad nupieščiau jam gimtadienio proga, netgi pasakė ką – orchidėjų. Prisimenu, namie jos kaip tik nežydėjo, todėl susiradau internete paveiksliukų, išsidėliojau, iš pradžių maniau, kad bus gerai, bet paskui supratau, jog man nepatinka tai, ką piešiu. Padovanojau kitą savo piešinį, visai kitokį, negu manęs prašė – kažkada anksčiau buvau pradėjusi piešti rožes ir tas darbas kažkodėl gulėjo nebaigtas. Labai daug darbo į jį įdėjau, įrėminau ir padovanojau. Lyg ir patenkintas liko“, – juokiasi.

Piešinį Austra padovanojo ir savo treneriui Amerikoje. C.Rovelto mėgsta iš aplankytų šalių parsivežti paveiksliuką su tos šalies žinomesniu pastatu. „Kažkada nusprendžiau, kad treneris nieko neturi iš to miestelio, kuriame gyvena. Tada nupiešiau kelis miestelio pastatus – šiaip jie nėra šalia, bet aš juos „sudūriau“, – prisimena Austra.
 

Svajonė – paveikslas sau
Dažniausiai Austrai įkvėpimas ateina tada, kai artinasi kokia nors proga. Tad turbūt neatsitiktai daugelis jos darbų yra išdovanoti ir puošia kitų, o ne jos pačios namus. Nors į darbą daugiausiai širdies Austra įdeda tada, kai žino, jog jį dovanos, su savo darbais jai atsisveikinti nesunku. „Smagu būtų pasikabinti vieną paveikslą ir savo namuose“, – tokia tad, regis, paprasta svajonė, kurią norėtų įgyvendinti piešdama.

Kuris iš išdalytų darbų olimpinei vicečempionei pats mieliausias ir brangiausias? Trumpam susimąsto. „Taip ilgai galvoju, todėl tikriausiai tokio nėra, – šypsosi. – Nežinau, į visus įdedu širdies, kol nupiešiu, su darbu susidraugauju – visi mieli tampa. Gal tas giminės medis labiau įsiminė, bet gal tik dėl to, kad neseniai jį piešiau“, – svarsto sportininkė.

Paklausta, ar olimpinei vicečempionei nekilo mintis surengti parodą, šypsosi: „Nelabai. Ir tų darbų nėra. Nebent jei kada rimčiau pieščiau, tada gal...“

Tačiau rimčiau menui lengvaatletė kol kas neketina atsidėti. Baigusi sportininkės karjerą jau mąsto apie trenerės darbą, nors ir kaip jo purtėsi, lengvosios atletikos stadionuose dar tik pradėjusi kopti į sportines aukštumas. Likimo ironija ar dėsninga kelio pabaiga, bet šiandien Austra – Lietuvos kūno kultūros akademijos magistrantūros pirmakursė, studijuojanti treniravimo sistemas.

„Judu trenerės link, – šypsosi ir prisimena, kaip kadaise visiems aiškinusi, kad į jokią LKKA nestos. – Po mokyklos įstojau į Kauno technologijos universiteto Dizaino ir technologijos fakultetą, paskui pabėgau į Vilniaus pedagoginį universitetą, bet sakydavau, kad trenere nedirbsiu – nežinojau, ką noriu dirbti, bet matydama, kaip treneriai bendrauja ir kiek daug pavydo tarp jų, trenere būti nenorėjau. Ir štai prašau – dabar studijuoju LKKA“, – dėsto sportininkė, dar spėjusi JAV baigti kineziologijos studijas.

Iš visų išvardytų aukštųjų mokslų tik pirmieji studijų metai nebuvo susiję su sportu. Iš karto po mokyklos įstojusi į KTU Austra prisipažįsta, kad nors pasirinko dizaino technologijas, tada nė pati tiksliai nežinojo, kokia tai specialybė, bet ją patraukė pavadinimas. „Buvo sunku – daug tiksliųjų mokslų, bet man patiko ir sekėsi neblogai. Įgijęs šią specialybę gali kurti drabužius, baldus ar dar kažką. Turbūt būčiau baigusi šiuos mokslus ir nelindusi į jokį treniravimą, jeigu Kaune būčiau turėjusi trenerį, tikusį mano pirmajam treneriui Vytautui Klemkai. Bet po metų išvažiavau į Vilnių, nes reikėjo pas trenerį, kuris dirbo Vilniuje“.

Vykdama į Vilnių A.Skujytė dar galvojo apie studijas Vilniaus dailės akademijoje. Su tuo pačiu pirmuoju treneriu vežė vienam specialistui parodyti savo darbus. „Bet būtų reikėję lankyti kursus, kad pasirengtum iki tokio lygio, jog galėtum įstoti – įstoti buvo labai sunku. Todėl taip ir liko. Kita vertus, tikrai negyvenau vien piešimu. Pavyzdžiui, mano tėtis nuo mažens su pieštuku. Mano brolis užaugo su visokiais vabaliukais ir tapo ornitologu. O aš užaugau kieme – jei pamatydavau, kad kieme yra vaikų, ir aš lėkdavau. Tiesiog negalėjau, kaip norėjau į kiemą. O dabar jau įstrigau taip, kad kito kelio nėra – baigsiu sportuoti ir vis tiek reikės palaikyti formą“, – sako nuo mažumės guvi lengvaatletė.
 

Sportas ar menas?
Kadaise sportas Skujų namuose buvo ne itin mėgstama tema. „Iš pradžių mamytei buvo baisu, kad man kas nors neatsitiktų. Ji išgyveno, kad gavusi traumą netapčiau niekam nereikalinga ir nepaleisčiau gyvenimo vėjais – baigi sportuoti ir neturi iš ko duonos valgyti. Bet mokiausi universitete, pažymiai buvo neblogi, niekas nepasikeitė – tada nusiramino, kad jeigu nepavyks sportinė karjera, liks kiti dalykai“, – mamos, kuri pagal profesiją yra gydytoja, nuotaikas prisimena dukra.

Kada nuotaikos pasikeitė? Turbūt tada, bando prisiminti Austra, kai atsirado vilčių išvykti į pirmąsias olimpines žaidynes: „Mokykloje sportas buvo siejamas su traumomis – nieko gero. O dabar mama mano rezultatais domisi, žiūri, žino – viskas pasikeitė“.

O kol Austra lankė mokyklą, mama labiau didžiavosi, kad jos duktė laiko rankoje pieštuką ir teptukus. „Prisimenu, kartą kažką piešiau, todėl buvau išsidėliojusi savo darbus. Kaip tik tada į namus užsuko treneris. Mama paskui man pasakojo, kaip ji džiaugėsi, kad treneris pamatė mano pieštus darbus. Mama labai didžiuojasi, kad aš tą pieštuką rankose kartais palaikau, – sako olimpinė vicečempionė ir svarsto, kad galbūt ir tėtis džiaugiasi tuo, jog bent vienas vaikas turi polinkį piešti. – Tik jis mažai tą parodo. Dažniausiai apie tėčio nuomonę sužinau iš mamos. Jis toks tikras menininkas, o mama – šnekutė“, – beria žodžius Austra, meninius gebėjimus paveldėjusi iš tėčio, o atvirą būdą greičiausiai iš mamos.

Iš mažakalbio tėčio ilgų komentarų apie savo darbus Austra nesulaukia. Koks didžiausias iš jo lūpų išgirstas komplimentas? „Reikėtų prisiminti. Tikrai yra pasisekusių darbų. Bet mano tėtis nekalbus ir vien jo „neblogai“ – jau yra gerai ar net labai gerai“, – prisipažįsta Austra, kad ir už sporto pergales tėtis ją giria santūriai.

Sportas ir menas, regis, labai skirtingos sritys. „Bet visur reikia darbo, – atkerta Austra. – Aš ir nepiešiu labai daug – esu per vidurį. Turiu tos meninės gyslelės, bet, palyginti su tėčiu, neturiu jos tiek daug“.
 

Geriausias dailininkas – tėtis
Kurio dailininko kūryba jai labiausiai patinka? „Tėčio“, – šypsosi. Jos namus puošia keturi tėčio darbai. „Kai man buvo gal trylika metų, tėtis nupiešė vieną paveikslą ir pakabino jį mano miegamajame. Nubundu – ir tas paveikslas prieš akis. Jis man labai patiko. Atrodo, ir nesvaigau labai garsiai apie jį, bet, matyt, svaigau, nes paskui tėtis jį man padovanojo, tik neprisimenu, kurio gimtadienio proga. Bet oi kaip džiaugiausi!“ – pasakoja.

Pastaruoju metu Austros tėtis pamėgo lieti akvarelę: „Buvo tema „Gėlės kitaip“. Kai įsižiūri į jas, pamatai veidą ar dar kažką. Ir man taip patinka! Esu užsakiusi nulieti akvarelę šiltom geltonom oranžinėm rausvom spalvom ir kad būtų su gėlėmis“. Bet kol kas dukters prašymo tėtis neišpildė.

Kartais, kai tėtis atvyksta į Kauną, Austra su juo eina į parodas. Bet parodos jai nelabai patinka – nuo mažumės judriai mergaitei ir suaugus liko slogus prisiminimas. „Būdavo, tėvelis nuvažiuoja į kokią parodą ir lėtai lėtai apžiūrinėja – kol jis prie vieno paveikslo pastovi, prie kito, aš kelis kartus ir akimis prabėgu, ir vėl grįžtu. Tai paliko slogų prisiminimą, – juokiasi. – Gražu, bet kiek galima stovėti prie vieno darbo?“ O šiuolaikinio abstraktaus meno Austra nesupranta: „Man patinka, kai pažiūri ir supranti, būna viskas aišku“.