Olimpietis kanoją iškeitė į bokso pirštines

25 metų Irkluotojas vaikystėje lankė bokso, kikbokso, sambo pratybas.O dabar prisiminė šį pomėgį.  

Kaip sekasi boksuotis?
Mano tėvelis buvo boksininkas, sporto meistras. Labai norėjo, kad ir aš juo  tapčiau. Ši vyriška sporto šaka man visą laiką labai patiko, ja žaviuosi iki šių dienų. Turiu nemažai draugų boksininkų, todėl pagalvojau, kad reikia pailsėti nuo irklavimo, paįvairinti savo laisvalaikį. Boksas – aktyvus sportas, reikia daug judėti, jis ugdo reakciją. Geriau boksuotis nei sėdėti namuose ir nieko neveikti.

Boksuojuosi dukart per savaitę, su pirštinėmis puikiai jaučiuosi. Prakaituoju geras porą valandų. Visagine veikia bokso sekcija, yra nemažai gerų trenerių. Dažniausia suremiu pirštines su draugu Ivanu Chomenka, kuris dabar aktyviai jau nesportuoja, bet palaiko savo sportinę formą ir dažnai maunasi bokso pirštines. Traumų nebijau gauti, nuo jų niekas nėra apsaugotas.

Ar visos tavo atostogos bėga tiktai Visagine?
Ne, su drauge Ina, Vilniaus verslo kolegijos studente, buvome Egipte pasilepinti saulės spinduliais. Tai man bus savotiška reabilitacinė stovykla.

Gal draugystė su Ina peraugs į vestuves?
Draugaujame jau porą metų, gerai sutariame. Tačiau iki Londono olimpinių žaidynių nieko neplanuoju, gyvenu tiktai sportu. Vėliau – bus matyti. Jeigu per olimpines žaidynes laimėsiu medalį, iš didelio džiaugsmo, gal ir pasipiršiu savo draugei.

Pagaliau trečias kartas nemelavo, išsikovojai teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Ar didelis džiaugsmas?
Beribis. Buvo labai sunku patekti, didelė atsakomybė. Į olimpines žaidynes per pasaulio čempionatą Vengrijoje siekė patekti 80 mano varžovų, o kelialapių buvo tiktai šeši. Gi distancija trumpa, vieną yrį ne taip padarei, ir sudie, olimpiada. Kai prisimenu kovą dėl patekimo į Pekino olimpines žaidynes, tai visą net nupurto. Buvau diskvalifikuotas už tai, kad ne per takelio vidurį irklavau.

Per Londono olimpines žaidynes 200 m distancijoje į kovą stos tiktai 13 kanojininkų. Kiti sportininkai „atsirinks“ per atrankos varžybas Europoje, Azijoje, Afrikoje, Amerikoje, Australijoje. Iš varžybų Europoje laimė nusišypsos tiktai vienam kanojininkui. Nors žaidynėse debiutuosiu, tačiau, manau, jau pats laikas kovoti dėl medalio, tokioms pergalėms tikrai subrendau. 

Kaip galvoji, ar tavo draugai kanojininkai Tomas Gadeikis ir Raimondas Labuckas irgi pateks į Londoną?
Manau, kad pateks, nes patys stipriausi irkluotojai jau turi kelialapius. Tačiau reikia labai daug dirbti. Siekiant gerai irkluoti 1000 m distanciją, reikia labai daug  irkluoti žiemą. Jeigu būsiu vienintelis Lietuvos kanojininkas per olimpines žaidynes,  liūdna neturėtų būti. Juk ne į šventę važiuosiu ...



Kada pradėsi rengtis naujam sezonui?
Olimpinėms žaidynėms reikia rengtis visą gyvenimą, nes per 300 dienų, kurios beliko iki Londono, nieko nelems.

Iš pradžių treniruosiuosi Visagine, po to su masažuotoju kauniečiu Jurijumi Vaščenkovu važiuosiu į Druskininkus, kur vyks reabilitacinio pobūdžio stovykla, o lapkričio pabaigoje dviems savaitėms skrisiu į Portugaliją.

Kadangi mėgsti ekstremalųjį sportą, Druskininkuose, tikriausiai, nueisi pasportuoti ir į „Snoras Snow areną“?
Būtinai nueisiu, bent jau iš smalsumo.  O gal neatsispirsiu pagundai ir  paslidinėti. Mes visą laiką važiuojame į slidinėjimo treniruočių stovyklas kalnuose, labai patinka pravėdinti plaučius.

Koks tu esi distancijoje?
Kaip mane moko treneris, svarbiausia – gerai techniškai irkluoti. Dabar, kada siauros valtys, niekur nedingsi – turi techniškai ir greitai irkluoti, priešingu atveju nepasieksi pergalės. Per pratybas technikos tobulinimui skiriame ypatingai didelį dėmesį. 

Pasiekei didelį meistriškumą, jau turi ir tris pasaulio čempionatų bronzos medalius, ar nesi kalbinamas atstovauti kokiam nors užsienio klubui?
Geru irkluotoju galima tapti ir gyvenant Lietuvoje, man namie labiau patinka, nei kitur. Visaginas irgi labai gražus miestas. 2003 m. po sėkmingų startų jaunių grupėje kontraktą siūlė pasirašyti austrai ir kvietė atstovauti Austrijos rinktinei, tačiau nesutikau, nes dar lankiau vidurinę mokyklą.

Mano sesuo Svetlana jau penktus metus gyvena Amerikoje, neseniai gavo tos šalies pilietybę. Bet kada savo gyvenimą galiu susieti Amerika. Tačiau kol kas apie tai negalvoju. Labai norėčiau pasistatyti namą Visagine ir čia gražiai įsikurti.
 

Daugiau skaitykite spalio 26 d. pasirodysiančiame naujame laikraščio “Sportas” numeryje.