Rankinis – lyg iš dangaus

1931-aisiais Pocelonių kaime gimęs Petras Čiočys augo Alytuje. Čia jis gyveno, mokėsi, sportavo. Tiesa, žaidė ne rankinį, kuriam vėliau skyrė tiek daug savo gyvenimo energijos.

PRADŽIA. „Į sportą mane patraukė futbolas. Kaip ir kiti paaugliai bendraamžiai stengdavomės nepraleisti futbolo rungtynių, ypač kai tarpusavyje žaidė Alytuje dislokuoti vokiečių kariai su vietiniais sportininkais. Imponavo alytiškių gynėjas B. Dumbliauskas, kuris mėgdavo labai per kojas šienaut... Vokiečiai ne kartą įspėjo jį, kad, jei jis nesiliaus taip šiurkščiai žaisti, su juo fiziškai susidoros.

Sovietmečiu jau patys suorganizavome mokyklos futbolo komandą ir pradėjome dažnai net pamokų metu treniruotis ir žaisti su suaugusiaisiais greta esančiame vieninteliame Alytaus stadione. Išlikę vartai buvo be tinklų, todėl savavališkai nupjovėme metalinį teniso aikštelės tinklą ir pritvirtinome prie futbolo vartų.“

Vėliau su draugais P. Čiočys rengdavo savotiškas mini spartakiadas.

 „Tinklinį  žaisdavome vienas su vienu, iš orinio pistoleto šaudydavome į taikinį, nuo baudos linijos mėtėme kamuolį į krepšį, rungtyniaudavome prie šachmatų ir šaškių lentų... Po to suvesdavom bendrus rezultatus“, – pasakojo veteranas.

Dar tame pačiame Alytuje P. Čiočys susidomėjo šachmatais: „Sekėsi neblogai. Būdamas moksleivis netgi žaidžiau  miesto šachmatų  rinktinėje.“

Vėliau P. Čiočys su motina persikėlė gyventi į Ukmergę.

„Ukmergės vidurinėje mokykloje sportas buvo labiau išvystytas. Ten ir šachmatais žaidžiau, porą sykių buvau Ukmergės čempionas, atstovavau mokyklos futbolo ir krepšinio rinktinėms miesto pirmenybėse“, – prisiminė P. Čiočys.

RANKINIS. „Kai persikėliau studijuoti į Vilnių, šachmatai pasitraukė į antrą planą, – pasakojo P. Čiočys. – Žaidžiau krepšinį ir futbolą universiteto rinktinėse. Kaip aktyvus sportininkas, buvau išrinktas į universiteto sporto klubo valdybą. Vieną gražią dieną pakvietė į Vilniaus sporto komitetą ir pranešė, kad Sąjunginis sporto komitetas rekomendavo pradėti kultivuoti naują sporto šaką – rankinį. Iki tol sąjungoje rankinį nebent ukrainiečiai žaidė.

Neatidėliodami įsitraukėme į šį naują žaidimą. Turėjome taisyklių knygutę, pagal ją ir mokėmės žaisti. Jas patys studijavome kaip išmanėme, nes, be Janio Grinbergo, su rankiniu niekas anksčiau nebuvo susidūręs.“

1954-ųjų  spalio 4 d. tuomečiame „Jaunimo“ stadione Vilniuje organizuotame turnyre pabandyti žaisti rankinį panoro net aštuonios vyrų komandos. Tie patys žmonės buvo ir žaidėjai, ir treneriai, ir teisėjai.

Jau turėjęs krepšinio teisėjo praktikos P. Čiočys ne tik žaidė  rankinį, bet ir teisėjavo kitų komandų rungtynėms. „Po metų Rygoje vyko pirmasis visasąjunginis turnyras, į kurį teisėjauti pakvietė J. Grinbergą ir mane. Ten man sekėsi neblogai, nuo to ir prasidėjo visa mano, kaip rankininko, karjera“, – pasakojo P. Čiočys.

Nuo tada visoms kitoms sporto šakoms jis pradėjo skirti vis mažiau dėmesio.

Netrukus P. Čiočį išrinko į respublikinės rankinio sporto sekcijos prezidiumą. Nuo 1956 m. iki 1979 m. (su metų pertrauka) jis vadovavo Lietuvos rankinio federacijai. Vėliau iki 1991-ųjų dirbo federacijos pirmininko pavaduotoju.

PRISIMINIMAI. Per savo karjerą P. Čiočiui teko teisėjauti ir Lietuvos, ir Sovietų Sąjungos, ir tarptautinėms varžyboms.

Vis dėlto daugiausia prisiminimų likę iš turnyrų  Gruzijoje. Žiūrovai teisėją iš Lietuvos, kaip ir kitus, yra ir monetomis apmėtę, ir komunistu išvadinę...



„Tbilisio sporto rūmuose į rankinio varžybas susirinkdavo labai daug žiūrovų. Penki ar šeši tūkstančiai. Ir jei teisėjas jiems neįtikdavo, imdavo rusiškai skanduoti: „Teisėjas – komunistas.“ Aš buvau partinis, neneigiu, tačiau tokie užgauliojimai nebūdavo malonūs, tuo labiau dar tais laikais.“ Gruzinai P. Čiočį svarbių rungtynių atvejais yra net bandę papirkti.

 „Nors kyšio nebuvau paėmęs, – tikino P. Čiočys. – Bet vieną kartą ateinu per pertrauką į drabužinę. Nosinės švarke ieškojau ar ko. Randu 250 rublių. Klausiu budėtojos – kas čia dabar? Sako – o mes iš kur žinom? Na, tą vakarą susirinkome teisėjai ir išgėrėme už tuos pinigus gero gruziniško vyno.“

„Kai persikėliau studijuoti į Vilnių, šachmatai pasitraukė į antrą planą, – pasakojo P. Čiočys. – Žaidžiau krepšinį ir futbolą universiteto rinktinėse. Kaip aktyvus sportininkas, buvau išrinktas į universiteto sporto klubo valdybą. Vieną gražią dieną pakvietė į Vilniaus sporto komitetą ir pranešė, kad Sąjunginis sporto komitetas rekomendavo pradėti kultivuoti naują sporto šaką – rankinį. Iki tol sąjungoje rankinį nebent ukrainiečiai žaidė. Neatidėliodami įsitraukėme į šį naują žaidimą. Turėjome taisyklių knygutę, pagal ją ir mokėmės žaisti.”

Vizitinė  kortelė

Petras Čiočys gimė 1931 m. rugsėjo 15 d. Pocelonių kaime (Alytaus apskritis). Teisėtyrininkas, socialinių (teisės) mokslų daktaras, sporto veikėjas, vienas rankinio pradininkų Lietuvoje.

1955 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. 1955–1986 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijoje. Nuo 1986 m. – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros dėstytojas. 1995–2002 m. Lietuvos karo akademijos tarptautinės humanitarinės teisės dėstytojas, nuo 1995 m. – docentas. Teisės teorijos, darbo ir humanitarinės teisės vadovėlių autorius.

1956 m. Lietuvos vyrų rankinio čempionas, 1957–1979 m. (išskyrus 1960 m.) Lietuvos rankinio federacijos prezidiumo pirmininkas, 1980–1991 m. – pirmininko pavaduotojas, nuo 1963 m. – rankinio tarptautinės kategorijos (IHF) teisėjas, Europos rankinio federacijos teisėjas, inspektorius, garbės sporto teisėjas.

Apdovanojimai: KKSD medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1998, 2001), KKSD Sporto garbės komandoro ženklas (2006), LTOK Olimpinė žvaigždė.

Parašė knygas: „Pasienio teisės pagrindai“ (1998), „Teisės pagrindai“ (1999, 2000, 2002, 2008), „Tarptautinė humanitarinė teisė“ (2002), „Lietuvos rankinio federacijai – 50 metų“ (2005), „Darbo teisė“ (su kt., 2008), „Enciklopedinis karybos žodynas“ (su kt., 2008), „Janis Grinbergas. Sporto maestro“ (2010).