Galingas profesoriaus darbų finišas

Jau 57 metus VPU dirbantis Sporto metodikos katedros profesorius J. Skernevičius jubiliejų pasitinka žvalus ir gerai nusiteikęs.

Jubiliatas neseniai Vengrijoje stebėjo pasaulio baidarių ir kanojų  irklavimo čempionatą, džiaugėsi mūsų irkluotojų medaliais ir kelialapiu į Londono olimpines žaidynes. Į klausimą, ar profesorius nebijojo leistis į tokią kelionę, atsakė:

„O ko turėčiau bijoti? Būčiau arba bailys, arba kvailys. Tačiau į varžybas užsienyje negaliu dažnai išvažiuoti, nes negaliu palikti kitų komandų. Lietuvoje vykstančias varžybas visada su dideliu malonumu stebiu. Sėdu į automobilį ir važiuoju.“

Paklaustas apie savo artėjantį jubiliejų, J. Skernevičius tiktai šypteli: „Labai kvailai jaučiuosi, nes maniau, kad 80 metų sulaukęs  žmogus turėtų būti labai pavargęs. O aš to nejaučiu. Matyt, kas nors yra ne taip su mano jausmais ir pojūčiais. Kiekvieną dieną dviračiu važiuoju aplink Žaliuosius ežerus, perplaukiu per Gulbinų ežerą (apie 400 m) ir grįžtu atgal.

Praktiškai plaukioju visą gyvenimą. Tai darau ne dėl savo sveikatos, bet todėl, kad man malonu. Kai ateis žiema, prasidės slidinėjimas, veiksmai su įrankiais. Visą laiką mankštinuosi, fizinė būklė, žinoma, perpus mažesnė, kai buvau jaunas ir sportavau. Apie savo sveikatą iš viso negalvoju. Nebuvau pas gydytojus, išskyrus tą momentą, kai man buvo padaryta apendicito operacija, taip pat vieną kitą apsilankymą pas dantų gydytojus.“

Kuo būtų galima paaiškinti tokią geležinę sveikatą? Profesorius nemano, kad jo sveikata yra būtent tokia. „Sakyčiau, ji ne nuostabi, bet normali, nėra sužalota. Atlaikė aktyvų  sportavimo periodą. Matyt, nepadariau labai šiurkščių klaidų.

Tačiau buvo sunkių momentų: teko eiti 50 km nuotolį gruzinų  karo keliu, karštis kepino į pakaušį, sportiniai bateliai lipo prie asfalto. Kiek išgerdavau vandens, tiek atgal. Tačiau organizmas, matyt, nebuvo pažeistas. Pusketvirtos valandos teko kentėti, bet ištvėriau“, – sako J. Skernevičius.
 
80-mečio sulaukęs profesorius aktyviai darbuojasi. Jis – Lietuvos olimpinės rinktinės (šiuolaikinės penkiakovės, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo, plaukimo, sportinio ėjimo, slidinėjimo) mokslinis vadovas, padeda rengti sportininkus olimpinėms žaidynėms.

Profesorius stebėjo Grenoblio, Maskvos, Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino olimpinės  žaidynės. Viliasi, kad gal pavyks pamatyti ir Londono bei Sočio olimpines kovas.
 
Kuris dešimtmetis jubiliatui įsimintiniausias – paklausėme. „Kad ir kaip būtų keista, bet pastarasis. Šį dešimtmetį daugiausia parengta habilituotų daktarų, platesniu profiliu dirbama su sportininkais. Praėjusiais metais daktaro disertacijas apsigynė Einius Petkus, šiemet – Stasas Sabaliauskas, o kitais metais ginsis Egidijus Balčiūnas.

Finišas gana galingas, tai pats brandžiausias laikotarpis“, –  pripažįsta jubiliatas. Jo paskatintiems ir remtiems devyniems sporto mokslininkams suteikti profesorių vardai.

VPU sporto katedros vedėjas, Sporto mokslo instituto direktorius profesorius Kazys Milašius teigia, kad jį jubiliatas pirmiausia žavi nepaprastu darbštumu, tai skatino sekti jo pavyzdžiu: „Iš šios ypatybės susiformavo ir mano gyvenimo moto – nė vienos minutės stengiuosi nepraleisti tuščiai. Profesoriaus autoritetas, argumentuota nuomonė lėmė daugelį sprendimų mano gyvenime. Visada žavėjo tvirta jo nuomonė daugeliu klausimų, minties aiškumas, tvirtas stuburas, nesilankstantis dėl įvairių gyvenimo vėjų ir skersvėjų.

Profesoriui vadovaujant ar konsultuojant, apginta per 40 daktaro disertacijų ir habilitacinių darbų. Visiems jų autoriams reikėjo skirti nemažai laiko, savo minčių, proto, jėgų. Tas pasiaukojimas kitiems žmonėms – bene didžiausias mokytojo turtas.“
 


Kartu su dukra Rūta Dadeliene profesorius parašė jubiliejui skirtą monografiją „Gyvenimo pėdsakai“. Štai keletas ištraukų iš monografijos.

„Juozas Skernevičius buvo antras vaikas šeimoje. Mažasis berniukas buvo apgaubtas senelių šilumos. Gyventa šaltoje gryčioje su plukta molio žemių asla, po kurią teko šliaužioti mažiesiems. Drėgmės troboje netrūko. Maistas šeimoje nebuvo įvairus ir visavertis. Organizmui stigo maisto medžiagų, todėl trūkstamą kalcio kiekį vaikai papildydavo lupinėdami ir valgydami tinką, užteptą tarp rąstų.“

„1955 m. birželio 26 d. po išleistuvių ir vestuvių su Birute iškeliavome į Vilnių dirbti su Vilniaus pedagoginio instituto asistentais. Toks buvo valstybinės komisijos paskyrimas. Mūsų turtas buvo negausus: aš turėjau lagaminą, patefoną ir medžioklinį šautuvą, o Birutė – pagalvę ir antklodę.“

„Dirbdamas Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoju, treniravau jaunus, tik pradedančius būsimuosius slidininkus ir Lietuvos rinktinę mokomosiose treniruočių stovyklose. Dirbau dėstytoju ir treneriu, bet to man nepakako. Norėjosi daugiau žinių, pažinimo. 1959 m. išlaikiau pirmąjį kandidatinio minimumo filosofijos egzaminą, vėliau užsienio kalbos egzaminą ir daugiausia laiko paskyriau fiziologijai pažinti.“

„Gyvenime ir trenerio darbe turėjau patikimą bendramintę Birutę, kuri visą laiką ramiai, santūriai, be nereikalingų emocijų atliko trenerės, dėstytojos, tyrėjos darbą. Tai buvo bendras, vientisas 50 gyvenimo metų laikotarpis. Be Birutės kasdienės paramos, gal net būtų galima įvardyti globos, ne kažin ką būčiau nuveikęs. 2006 m. atsisveikindama ji pasakė: „Už tavęs tekėjau kaip už mūro, o pragyvenau kaip už pečiaus.“

J.Skernevičiaus paskatintiems ir remtiems devyniems sporto mokslininkams suteikti profesorių vardai.


Vizitinė kortelė

J. Skernevičius gimė 1931 m. rugsėjo 15 d. Kašonyse, Jiezno vlsč., Alytaus apskr. Lengvaatletis, slidininkas, baidarininkas, slidinėjimo treneris, dėstytojas, sporto mokslininkas. SSRS sporto meistras: 1955 m. lengvosios atletikos, 1957 m. – slidinėjimo, 1959 m. – baidarių irklavimo). Lietuvos 20 km sportinio ėjimo rekordininkas (1954 m.). Lietuvos čempionas: 10 kartų slidinėjimo (1956–1963 m.), 4 kartus baidarių irklavimo (1959–1960 m.).

Lietuvos nusipelnęs treneris (1966 m), Lietuvos nusipelnęs kūno kultūros ir sporto darbuotojas (1986 m), habilituotas mokslų daktaras (social. m., 1994 m.).

Nuo 1955 m., baigęs LVKKI, dirba VPU: asistentas (1955–1971 m.), dėstytojas, docentas (nuo 1981 m.), profesorius (nuo 1986 m.), 1981–1991 m. –  Sportinių žaidimų katedros vedėjas. 1969 m. apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją, o 1993 m. – habilituoto daktaro disertaciją.

Paskelbė  250 mokslo darbų Lietuvos ir kitų šalių mokslo leidiniuose. Lietuvos sporto mokslo tarybos (1991–1994 m.), Lietuvos sporto mokslo ekspertų tarybos (1997–2005 m.) pirmininkas.

1955–1986 m. – Lietuvos slidinėjimo rinktinės treneris, parengė  36 SSRS sporto meistrus, treniravo olimpinius čempionus V. Vencienę, A. Šalną. Apdovanotas KKSD ordinu su grandine „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2006 m.) LTOK Olimpine žvaigžde, IOC prizu (1998 m).