Įamžintas Lietuvos bokso tėvo atminimas

Vaclovas Peleckis (1910-2009) – neeilinis vardas sporto pasaulyje: Lietuvos bokso čempionas tarpukaryje, neetatinis bokso treneris (1932-1981), sąjunginės kategorijos bokso teisėjas (1948), nusipelnęs bokso treneris (1964), pripažintas geriausiu Lietuvos šimtmečio treneriu (1999), „Fair Play“ („Kilnaus elgesio“) laureatas (1998). Treniravo Lietuvos bokso rinktinę (1946-1949), jo mokiniais buvo A. Šocikas, A. Zaboras, J. Čepulis ir dešimtys kitų jaunuolių, bokso ringe pelniusių aukščiausius apdovanojimus ne tik Lietuvoje, tuometinėje TSRS, bet ir Europoje, pasaulyje.

Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi ir Olimpiniu atminimo medaliu. Už sporto laimėjimus bei svarų indėlį plėtojant olimpinį judėjimą įteiktas LR Ministro Pirmininko padėkos raštas (2008).
 

Šiauliuose, Vaisių g. 23, kur nuo 1939 iki 2009 metų gyveno V. Peleckis, atidengta memorialinė lenta. Tardamas įžanginį žodį, šių iškilmių iniciatorius rašytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius kalbėjo: „Pagerbiame asmenybę, tituluojamą bokso tėvo vardu. Rugpjūčio 28-ąją  šviesios atminties Vaclovui Peleckiui būtų sukakę šimtas vieneri. Nesitiki, nes vos prieš pustrečių metų šis visokeriopai gražus žmogus buvo mums pavyzdžiu, kaip iki gilios senatvės išlikti jaunatvišku, mylinčiu gyvenimą, mokančiu džiaugtis viskuo, kas supa Žemėje“.
 
Atidengiant Lietuvos bokso patriarchui skirtąją memorialinę lentą, dėkota savivaldybei, pernai palaiminusiai tokią idėją, rėmėjams – UAB „Graniteka“, kurių dėka gerokai pagreitėjo procesas. „Tegu atminimo plokštė primins dabartiniams ir būsimiems šiauliečiams bei miesto svečiams apie šiame name gyvenusią neeilinę asmenybę, tokio atminimo nusipelniusią ne tik nepaprasta meile boksui, bet ir savo miestui, Lietuvai, - kaip statybų rangovo, darbų vykdytojo Vaclovo Peleckio veikta ir nuveikta nemažiau nei sporto salėje“, - sakė kalbėtojas, trumpos įžangos pabaigoje ištaręs Papašos, kaip jį artimieji vadindavo, mėgstamo kalambūro žodžius: „Pažiūrėsim, kaip tie berankiai mušis“. „Kas pažinojo Papašą, ne sykį stebėjosi ir jo ypatingu charakteriu, kurio vienas bruožų – mokėjimas pajuokauti. Neabejoju, kad ir dabar, žiūrėdamas į mus iš aukštybių, šypsosi pro ūsą“, - šie žodžiai susirinkusius nuteikė ypatingai.


 

Šeimos bičiulė, Lietuvos nusipelniusi provizorė Vanda Kavaliauskienė prisiminė Vaclovą Peleckį – rūpestingą šeimos tėvą, žmogų, kuris jį pažinojusių atmintyje išliko  kaip šviesulys, kokių šiame pasaulyje nedaug, atkreipė dėmesį į gyvenimo saulėlydyje parašytas knygas apie boksą, sutiktus žmones, gyvenimo prasmę.
 

Bokso veteranai, SSRS sporto meistrai – SSRS jaunių, Pabaltijo jaunimo, „Žalgirio“ vyrų bokso čempionas Vladimiras Pabrėjinas bei daugkartinis Lietuvos bokso čempionas Aldevynas Mocius papasakojo, kaip iš jų Vaclovas Peleckis darė žmones. Būsimiems čempionams viena sąlyga buvo privaloma: niekada nenuskriausti už save silpnesnio, būti pavyzdžiu bendraamžiams.
 

Vaclovas Peleckis beveik keturis dešimtmečius dirbo Šiaulių statybos remonto valdyboje.Vidmantas Butkus prisiminė, kaip juo, jaunu specialistu, rūpinosi patyręs statybininkas, kaip džiaugėsi jo pomėgiu krepšiniui ir žvejybai. Kartu apkeliautos beveik visos Lietuvos upės, ežerai. Kalbėtojas apgailestavo, kad savo vyresniajam bičiuliui jau negali parodyti ypač reikšmingo apdovanojimo, kurį tik ką parsivežė iš Brazilijos – V. Butkus, kaip Lietuvos senjorų krepšinio komandos narys, šioje tolimoje šalyje laimėjo pasaulio čempiono medalį.
 

Savo tėvą, neeilinę vyriškumo mokyklą prisiminė ir bendravardis sūnus – Pabaltijo karinės apygardos ir daugkartinis Lietuvos bokso čempionas.

Įdomi smulkmena: tariant Vaclovo Peleckio mėgto kalambūro žodžius, o paskui ir atidengiant memorialinę lentą nuo kadaise šių namų šeimininko sodintos obels pabiro vaisių lietus. Tarsi patvirtinimas, kad Lietuvos bokso tėvas tomis akimirkomis buvo kartu su jį pagerbusiais.