Lietuva - gimtinė, Prancūzija - darbovietė

Vienas labiausiai tituluotų Lietuvos dviratininkų klaipėdietis Artūras Kasputis padeda per „Baltic Chain Tour“ daugiadienes dviračių lenktynes ir džiaugiasi atgimstančiomis varžybomis
 

Septyniolika metų Prancūzijoje gyvenantis Seulo olimpinis dviračių treko čempionas ir 1987 m. pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtojas klaipėdietis Artūras Kasputis penkis kartus dalyvavo prestižinėse „Tour de France“ daugiadienėse dviračių lenktynėse. Nuo 2000 m. jis dirba Prancūzijos profesionalų „Agr2R“ klubo vadybininku-treneriu, o nuo 2003 m. – vienu iš vadovų-trenerių.
 

Kasmet olimpinis čempionas sugrįžta atostogų į Lietuvą. Neseniai jis savanoriškai talkino mūsų šalies dviračių sporto federacijai per  „Baltic Chain Tour“ daugiadienes lenktynes.
 

Artūrai, ką gali pasakyti apie šias lenktynes, kurios vėl sugrįžo į Lietuvos dviračių sporto varžybų kalendorių?
Buvo labai malonu matyti šias atgimstančias tarptautines varžybas. Vos tik grįžau iš kitų daugiadienių lenktynių Olandijoje ir įsijungiau į šitas. Jų sugrįžimas turėtų kažkiek atgaivinti dviračių sportą Lietuvoje. Organizuoti tokias lenktynes, kuriose dalyvauja daug šalių dviratininkai, yra labai sunku. Pirmasis blynas dažniausia būna prisvilęs, tačiau dabar taip neatsitiko.
 

Esu labai patenkintas, kad Lietuvos didysis dviračių sportas vėl atsigauna, atgaivinamos gražios tradicijos. Kaip sportininkui, teko dalyvauti daugelyje daugiadienių lenktynių, bet kai pirmą kartą susidūriau su organizacine varžybų puse, pamačiau, kiek daug įvairiausių problemų reikia spręsti. Tai gan didelis darbas ir be varžybų rėmėjų jų būtų neįmanoma surengti.  
 

Ar tau teko dalyvauti daugiadienėse lenktynėse Baltijos šalių keliais?

Neteko, tačiau dabar per šias lenktynes sutikau savo komandos draugą estą Jaaną Kirsipuu, su kuriuo ilgokai kartu važinėjau, taip pat Raimondą Rumšą. Abu dabar sportuoja daugiau savo malonumui.
 

Gal reikėjo ir tau nenulipti nuo dviračio?

Kiekvienam yra savas laikas. Žmogus turi nesimėtyti, daryti vieną darbą, o ne du. Esu vienas iš prancūzų komandos vadovų, pusę metų būnu kelionėse. Pasirinkau šitą kelią ir savo sprendimu esu patenkintas.
 

Ar pagalvoja, kad koks sunkus yra profesionalų dviračių sportas, kurio duoną valgei  nemažai metų?

Ir mėgėjų sportas, kuriame dalyvavau, buvo ne ką lengvesnis. Atėjus į  profesionalų sportą, labai didelio skirtumo nepajutau.
 

Ar šiemet su savo komanda dalyvavai „Tour de France“ daugiadienėse lenktynėse?

Ne, šeštus metus iš eilės dalyvavau lenktynėse „Giro d‘Italia“.
 

Ką gali pasakyti apie naująją Lietuvos dviratininkų kartą – Ignatą Konovalovą, Tomą Vaitkų, Ramūną Navardauską, Gediminą Bagdoną, Marių Bernatonį, Vytautą Kaupą, kitus? 

Malonu, kad jaunimas stengiasi. Lietuvoje jaunių lygio varžybų dar vyksta, o suaugusieji teturi vieninteles varžybas namie – šalies čempionatą. Gaila, kad dviratininkai, norėdami progresuoti, turi ieškotis užsienio klubų ir jiems atstovauti.
 

Ankstesniais metais, kada pats aktyviai sportavai, Lietuvoje klestėjo vyrų dviračių trekas, per Seulo olimpines žaidynes Lietuvai padovanojote net tris aukso medalius. Dabar estafetė – moterų trekininkių rankose.

Kaip galvoji, ar atsigaus mūsų vyrai trekininkai?
Dviračių trekas yra visai kita sritis, reikia labai daug specialiai dirbti. Mes turėjome gerą sporto bazę Klaipėdoje, kur galėjome treniruotis bet kuriuo dienos metu. Buvo geras finansavimas, važinėjome po užsienį, matydavom savo perspektyvas. SSRS rinktinėje buvome gerai aprūpinti sportiniu inventoriumi, apranga, gaudavom maitinimą.
 

Dabar netgi užsienyje mada jau kita: dviračius, kitą sportinį inventorių, aprangą perka tėvai, o tiktai vėliau, kai pradedi pasiekti gerų rezultatų, viską duoda klubas. Norint suburti gerą komandą ir su ja dirbti, - reikalingas ilgas laiko tarpas. Tačiau pirmiausiai turi būti geras finansavimas, kurio Lietuvoje nėra. Norint atgaivinti vyrų dviračių treką, reikia įdėti labai daug darbo.
 

Bet aš tikiu, kad kada nors atsigaus ir Lietuvos vyrų dviračių trekas, sportininkai vėl pelnys medalių per aukščiausio rango varžybas. Kai grįžtu į namus, aplankau ir savo trenerį Narsutį Dumbauską, su juo prisimename „auksinius“ laikus. Tikrai yra ką prisiminti, santykiai su treneriu iki šiol išliko geri. Mano išėjimas į profesionalus, mūsų komandai ir pačiam treneriui buvo labai skaudus. Tačiau toks yra gyvenimas.
  

 

Kaip tau sekasi Prancūzijoje?

Gyvenu Savojos regione, Šamberi mieste. Iš Lietuvos išvažiavau 1994 m. Man kai kas jau pasako, kad lietuviškai pradėjau kalbėti jau su  prancūzišku akcentu. Bet aš taip nemanau. Darbo savo klube turiu daug: lenktynės, lenktynės, lenktynės, kurios, rodos, niekada nesibaigs. Sukaupiau jau nemažą patirtį. Kai tiktai atsiranda nedidelis atokvėpis, nuolat grįžtu į Klaipėdą, kur gyvena mano šeima.
 

Visada stengiuosi Kalėdas ir Naujuosius metus švęsti su šeima. Savo tolesnio gyvenimo kol kas neplanuoju susieti su Prancūzija, tačiau gyvenimas parodys, kaip bus toliau. Dauguma dviratininkų, patekusių į vakarus, sudegina paskui save tiltus. Aš tikrai to nepadarysiu.  Lietuva – mano gimtinė, o Prancūzija – darbovietė, kur šeimai uždirbu duoną. Manęs niekas neatskirs nuo tėvų, draugų, gimtųjų namų.
 

Ar dviračiu dabar pavažinėji?

Savo malonumui, taip. Kai sugrįžtu į namus, man labai mielas būna dviračių takelis iš Klaipėdos į Palangą. Gamtoje ant dviračio visada malonu praleisti laiką. Dviračio pedalus minu su šeima – žmona, 16-mete dukra ir 20-mečiu sūnumi, taip pat su draugais.
 

Ar Lietuvos dviračių sporto federacija nekalbina tavęs sugrįžti į Lietuvą ir vadovauti mūsų nacionalinei vyrų plento ar treko rinktinėms?

Tokių minčių girdėjau, bet konkrečių pasiūlymų negavau. Kai sulauksiu, - žiūrėsiu. Mes anksčiau dalyvaudavome ir treko, ir plento varžybose. Per Seulo olimpines žaidynes tapau olimpiniu čempionu treko varžybose, o  per Atlantos ir Sidnėjaus olimpines žaidynes rungtyniauti ir plento varžybose.
 

Kaip, gal būt, ir kiekvienam dviratininkui, mano širdyje visam laikui pasiliks dalyvavimas olimpinėse žaidynėse, „Tour de France“, „Vuelta a‘ Ispania“, „Giro d‘ Italia“ daugiadienėse lenktynėse. Tai savotiškos varžybos, reikalaujančios didelės ištvermės ir valios pastangų. Dviratininkams – tai pats didžiausias išbandymas