Mąstau, vadinasi esu

Pastaruoju metu lietuvių vardą šachmatų pasaulyje garsina didmeistrė V. Čmilytė, kuri moterų kategorijoje pagal reitingus yra devintoji, o Lietuvoje šiuo metu pajėgiausias šachmatininkas Šarūnas Šulskis tarp aktyvių visų pasaulio žaidėjų – 255-as. Nepamirškime ir Čikagoje apsigyvenusios šachmatų didmeistrės Kamilės Baginskaitės.

Liepą Kanadoje prasidėjus 48-ajam atvirajam šachmatų čempionatui, vienoje „Westin Harbour Castle“ viešbučio konferencijų salių Toronto už visus gyvenimo nuopelnus buvo pagerbtas tarptautinės klasės sporto meistras Povilas Vaitonis. Jis buvo „įšventintas“ į Kanados šachmatų Šlovės areną. Į renginį susirinko P. Vaitonio šeimos nariai, draugai, šachmatų žaidimo gerbėjai. Ceremonijoje dalyvavo ir viena vyresnio amžiaus pora -Vaitonio draugai dar nuo Lietuvos laikų, kurims teko su Povilu sulošti ne vieną šachmatų partiją. Tarp garbingų svečių buvo LR ambasadorė Kanadoje Gintė Damušytė ir šachmatų didmeistris Eduardas Rozentalis, atvykęs iš Lietuvos dalyvauti minėtame Kanados čempionate. Šachmatų šlovės muziejaus įkūrėjas Davidas Cohenas pasidžiaugė pagerbimo šventėje sulaukęs tokios malonios kompanijos, susirinkusiesiems pristatė P. Vaitonį ir oficialiai paskelbė jį šio muziejaus dalimi, įteikdamas Povilo žmonai Magdalenai „įšventinimo“ Garbės lentelę.

 Povilas Vaitonis buvo universalus, įvairiapusiškas ir daugeliu talentų apdovanotas žmogus. Aukštas vaikinas buvo ne tik gražus, sumanus, kalbėjo penkiomis kalbomis, bet ir labai atletiškas. Jam neblogai sekėsi kelios sporto šakos (kiekvienoje jų ne vieną sykį kartu su komandomis iš Lietuvos dalyvavo Baltijos šalių žaidynėse) – krepšinis, futbolas (gynė Lietuvos rinktinės garbę), tenisas, badmintonas ir šuoliai į aukštį su kartimi (triskart tapo mūsų šalies čempionu). Bet geriausiai jis žaidė šachmatais. Povilas niekada nestudijavo šio žaidimo teorijos ar technikos, visada vadovavosi savo intuicija, kuri jo dažniausiai neapgaudavo, buvo labai taktiškas. Jis visada stebino varžovus ir žiūrovus savo nenuspėjamais, gudriais ar netgi klastingais ėjimais, tačiau turėjo labai gerą reputaciją, mat buvo mandagus, draugiškas bei džentelmeniškas priešininkas. Ir nors P. Vaitonis yra tokios šachmatų taktikos kaip „Volgos Gambitas“ , kurią naudojo daugelis garsių (ypač Rusijos) šachmatininkų, tėvas, jis buvo nepaprastai drovus žmogus ir kaskart laimėdamas partiją vis sakydavo, kad jam tiesiog pasisekė.

P. Vaitonis gimė 1911 m. Lietuvoje, nedideliame Užpalių miestelyje Utenos rajono šiaurėje. Jo tėvas, išsimokslinęs ūkininkas, Poviliuką pradėjo mokyti žaisti šachmatais nuo 5 metukų. Dar mokykloje vaikas savaitgaliais dalyvavo šachmatų turnyruose, lavindamas savo sugebėjimus bei sportinę kovotojo dvasią. Pradėjęs bakalauro studijas Kauno universiteto Humanitariniame fakultete, Povilas ėmė žaisti aukštesniu lygiu. 1931-aisiais 19-metis vaikinas laimėjo savo universiteto šachmatų turnyrą, kitais metais jis iškovojo Kauno miesto čempiono titulą. Vėliau P. Vaitonis tęsė magistro studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete. 1934-aisiais Povilas laimėjo savo pirmąjį Lietuvos šachmatų čempionatą, iškovotą titulą vėl apgynė 1937-aisiais ir 1938-aisiais. Su Lietuvos komanda Povilas dalyvavo olimpinėse žaidynėse Anglijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje ir Argentinoje.



 Karui prasidėjus, P. Vaitonis ryžosi išvykti iš Lietuvos. Kelionė buvo sunki, o išsiskyrimas su tėvyne ir tėvais – širdį stingdantis. Tačiau išvykimas tuo metu jam atrodė mažiau bauginantis nei nacių fašizmas ar sovietų totalitarizmas. Šachmatuose viena iš strategijų vadinama gambitu, kai priešininkui paaukojama viena svarbesnių žaidimo figūrų, kad pats susikurtum palankią tolimesnio ėjimo poziciją. Taip įvyko ir Povilo asmeniniame gyvenime. Jis turėjo atiduoti ir palikti viską – gerą darbą (tuo metu jis dirbo vienu vadovų elektrinėje), karo išdarkytą tėvynę, draugus, dar baisiau – šeimą (tėvai bėgti iš Lietuvos atsisakė), kurių vėliau niekada nebeišvydo. Į kelionę per Baltijos jūrą vaikinas leidosi nediduke kiaura žvejo valtimi, jam virš galvos skriejant kulkoms. Per stebuklą, jau pradėjus valčiai skęsti, Povilui pavyko iššokus į vandenį priplaukti ir pasivyti nuo Lietuvos krantų tolstantį laivą, kuriame glaudėsi daugiau pabėgėlių. Kartu su jais vaikinas pasiekė Švediją, o laive, kuriuo plaukė į Skandinaviją, sutiko savo gyvenimo meilę – Magdaleną Martinkutę, su kuria vėliau sukūrė šeimą ir pragyveno iki paskutiniųjų savo dienų. Jie žadėjo apsistoti Švedijoje ir Lietuvai išsilaisvinus sugrįžti į tėvynę, tačiau 1949-aisiais, draugų padedami, jiedu su ten gimusia dukrele Danute išvyko į Kanadą. Čia Povilas pradėjo dirbti paprastu darbininku, tačiau labai greitai lietuvį pakėlė pareigose. Baigęs apskaitos kursus bei McMaster universitete įgijęs ekonomikos ir politikos bakalauro laipsnį, Vaitonis 24 metus dirbo buhalteriu „Bell Thread“ kompanijoje. O prieš išeidamas į pensiją, sulaukęs 70-ies, jis buvo lietuvių kredito kooperatyvo „Talka“ vadovas. Visą tą laisvą laiką Povilas žaidė šachmatais, taip pat labai mėgo žvejoti, ypač kartu su savo sūnumi.

 Vos po kelių  metų Kanadoje P. Vaitonis laimėjo daugelį čempionatų, iškovojo eilę titulų, su šios šalies komanda kelis kartus dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Nuo 1950-ųjų iki 1955-ųjų „The Hamiltos Spectator“ leidinyje vedė šachmatininkų skiltį. Tiesa, pats jis daug mieliau sužaisdavo partiją su draugais namų aplinkoje, nei dalyvaudavo turnyruose. Povilas stengėsi sužadinti didesnį susidomėjimą šachmatais, todėl mielai vykdavo į parodomuosius žaidimus įvairiose mokyklose ir įstaigose Kanadoje bei JAV. Teko jam pasirodyti ir garsiajame Harvardo universitete Cambrigde (MA). Nors Povilas su Magdute rūpinosi didele šeimyna – išaugino 5 dukteris ir sūnų, abu dirbo (Magdalena daugelį metų sėkmingai triūsė nekilnojamojo turto srityje), jie atrasdavo laiko bei energijos ir bendruomeninei veiklai. Magdalena darbavosi Katalikių moterų organizacijoje, kurį laiką jai vadovavo. Povilas dalyvavo įvairių organizacijų veikloje, padėjo telkti lėšas pirmos lietuviškos bažnyčios statybai Hamiltone, buvo vienas lietuviško sporto klubo ir kredito kooperatyvo įkūrėjų. Visi Vaitonių vaikai taip pat dalyvavo lietuviškoje veikloje, lankė lituanistinę mokyklą, važiuodavo į lietuviškas stovyklas, žaidė su kitais tautiečiais krepšinį, trys dukros šoko tautiniame ansamblyje. Tėvai labai norėjo ir dėjo pastangas, kad visi vaikai įgytų gerą išsilavinimą. Vyriausia dukra Danutė (Donna) Toronto universitete įgijo bibliotekininkės magistro laipsnį, o šiuo metu ji – įdarbinimo konsultantė. Vida, įgijusi medicinos seselės bakalauro laipsnį McMaster universitete ir suaugusiųjų ugdymo magistrą Toronto universitete, dirba sveikatos apsaugos srityje. Nijolė, įgijusi edukologijos bakalaurą, dirbo dėstytoja, dabar vienoje mokykloje eina direktorės pareigas. Rūta, baigusi istorijos bakalauro studijas McMaster universitete Hamiltone, dirba Šeimų sveikatos apsaugos administratore. Dar viena Vaitonių atžala, dukra Džina (Gina) būdama vos 25-erių, tragiškai žuvo avarijoje... Prieš šį skaudų įvykį ji dirbo socialine darbuotoja. Sūnus Algis, įgijęs verslo administravimo magistro laipsnį, daugiau nei 20 metų dirbo bankinėje sistemoje, šiuo metu bendradarbiauja su investiciniu fondu Toronte. Nors Povilas ir mokė visus savo vaikus žaisti šachmatais, tačiau nė vienas jų taip ir nepasiekė aukšto meistriškumo lygio (sūnui sekasi šiek tiek geriau negu visoms dukroms - jaunystėje dalyvavo keliuose turnyruose, tačiau labiau susidomėjo ledo rituliu). Visgi P. Vaitonis labai džiaugėsi ir didžiavosi visais savo vaikais, o jie – savo tėvu.

 Žymus šachmatininkas mirė vos sulaukęs 72-jų, pakirstas vėžio, vienok ir šiandien jo antkapį puošia pagrindinė bei galingiausia šachmatų figūra – karalienė, po kuria iškalti garsūs prancūzų filosofo René Descartes'o žodžiai: „Cogito ergo sum“, kas išvertus į lietuvių kalbą būtų „Mąstau, vadinasi esu“.