Daugiau pergalių nei pralaimėjimų

Turėjau daug įvairiausių svajonių. Tėvai norėjo, kad užaugęs būčiau inžinierius, baigčiau Politechnikos institutą. Tais laikais, ypač Kaune, tai buvo labai populiaru. Būdamas moksleivis, iš pradžių savo gyvenimą norėjau sieti su architekto darbu. Po to užsidegiau būti sportininku ir treneriu. 
 

Ši mano svajonė beveik išsipildė. Tėvai niekada nemąstė apie Kūno kultūros institutą (KKI), nes mokiausi labai gerai, tik su dviem ketvertais baigiau vidurinę mokyklą. Mama buvo mokyklos direktorė, ji jautėsi nejaukiai prieš savo kolektyvą, kad sūnus pasirinko tokį kelią.
 

Tačiau aktyviai sportavau, buvau Kauno įvairių amžiaus grupių krepšinio rinktinių žaidėjas, atstovavau Lietuvos moksleivių rinktinei. Įstojau į Kūno kultūros institutą tik tam, kad galėčiau sportuoti, žaidžiau Kauno „Žalgirio“ dublerių komandoje.
 

Taip susiklostė gyvenimas, kad sutikau tuos žmones, kuriuos labai vertinu ir gerbiu. Vienas tokių buvo šviesaus atminimo Kauno „Žalgirio“ komandos treneris Vytautas Bimba. Jis man pasakė skausmingą tiesą, kad esu neblogas žaidėjas, bet nepateksiu į „Žalgirio“ komandą, kurioje labai norėjau žaisti. 
 

Buvo labai apmaudu. Tačiau aiškus, tiesus V. Bimbos pasakymas privertė mane apsispręsti, kad savo gyvenimą turiu pakreipti kita linkme. Jau nuo antro kurso pradėjau dirbti krepšinio treneriu Kauno švietimo skyriaus Vaikų sporto mokykloje. Mokiausiu ir dirbau visus studijų metus, žaidžiau „Atleto“ komandoje. 
 

Trenerio darbas man labai patiko, vaikus labai mylėjau, dirbdamas jaučiau didelį malonumą. Visur užsidirbdavau nemažų pinigėlių. Gavau kone docento atlyginimą, nes dar buvau ir Lenino stipendininkas. Baigęs KKI, tarnavau kariuomenėje, o grįžęs iš jos toliau dirbau.
 

Kai studijavau, jau minėjau, dirbau Vaikų sporto mokykloje. Po tarnybos kariuomenėje – Kūno kultūros instituto Žaidimų katedroje dirbau dėstytoju. Teko dirbti su krepšinio grandais – katedros vedėju Stanislovu Stonkumi, Stepu Butautu, Kaziu Petkevičiumi, Antanu Čižausku, iš kurių mokiausi. 
 

Mane paskyrė vadovauti „Atleto“ komandai, gerai pasirodydavome įvairiose varžybose. Vėliau kartu su Algimantu Rakausku buvo suteikta galimybė treniruoti „Žalgirio“ dublerius. Į mano vadovaujamas pratybas KKI sporto salę ateidavo papildomai pasitreniruoti netgi Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius. 
 

Kartu su šviesaus atminimo Antanu Paulausku dar buvau Lietuvos jaunimo ir studentų rinktinės treneris, su juo gražiai bendravome. Kai išvažiavau mokytis į aspirantūrą Maskvoje, o tais laikais ten buvo labai sudėtinga įstoti, buvo didžiulis konkursas, man buvo suteikta galimybė rinkti mokslinę medžiagą Lietuvoje.
 

Dirbau pedagoginį darbą ir rinkau medžiagą disertacijai. Kartu su S. Butautu kaip mokslinės brigados narys dirbau „Žalgiryje“, taip pat rengiau studentų rinktinę universiadai. Baigdamas aspirantūrą, parašiau mokslinį darbą ir jį deponavau, nes buvo nežmoniškos eilės gintis disertaciją. 
 

Kai baigiau aspirantūrą ir vėl pradėjau dirbti Kūno kultūros institute jau kaip vyriausiasis dėstytojas, turėjau kitų planų. Iš instituto pakvietė dirbti partinį darbą Vilniuje, buvau atsakingas už sportą. Į Vilnių važiavau vien dėl to, kad buvo pasiūlytas butas, nors dvejus metus dar gyvenau bendrabutyje ir važinėjau traukiniu iš Kauno į Vilnių. 

Tikrai nežinau. Dabar yra puikių krepšinio trenerių, aš tuo ypač džiaugiuosi. Krepšinis – konkurencingą visoje Europoje vertinamą trenerių kolektyvą turinti sporto šaka. Aš taip pat norėjau tapti geru treneriu, sovietmečiu netgi pildžiau anketą vykti į vieną iš Kalifornijos universitetų tobulintis, bet taip ir neišvykau. 
 

Negaliu sakyti, kad viską pasiekiau, ko norėjau. Didelių svajonių dabar neturiu, nes man – jau šešiasdešimt. Apie ką čia dar gali svajoti. 
 

Prezidentas Valdas Adamkus – tai asmenybė, į kurią reikia lygiuotis. Visą gyvenimą praleidau sporto srity, žinau, kad netiesiogiai su mano vardu, bet su mano vadovaujama organizacija susijusios ir pergalės, ir pralaimėjimai. 
 

Malonu, kad daugiau pergalių nei pralaimėjimų. Beveik nėra ko siekti mano srityje. Viena, ką žinau, tai netapau Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) nariu, tai pats aukščiausias olimpinio judėjimo laiptelis. Narių pagal olimpinę chartiją neturi būti daugiau nei 115. Tai vienintelis mano dar nepasiektas postas. Iki jo trūko vos mėnesio. 
 

Kai buvo gyvas Juanas Antonio Samaranchas, vieną koją jau buvau įkėlęs į IOC narius. Tačiau IOC kilo korupcijos skandalas ir tais metais buvo sustabdyti visi priėmimai, keitėsi kai kurios olimpinės chartijos nuostatos. Dabar tarp IOC narių – daugiausia Europos olimpinio judėjimo puoselėtojų, o Jacques’as Rogge’as žiūri, kad daugiau narių būtų iš Afrikos, Azijos. 
 

Kandidatu išlikau iki šios dienos. Dabar realiai vertinu tą situaciją, norinčių labai daug, o vietų mažai.
 

Nuoširdžiai sakau: jeigu turėčiau šeimą, nepadaryčiau daug dalykų. Vien mano monografija „Olimpinė Lietuva 1918–2008: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai“ – ne vienų, o šešerių metų darbas. Dar vieni metai prabėgo, rengiantis disertacijai ir ją ginantis, reikėjo mokytis, laikyti egzaminams. Jeigu būtų šeima, nežinau, kaip viskas būtų buvę. 
 

Turiu 32 metų sūnų Audrių, kuris dirba Europos Komisijoje Briuselyje. Įveikė didžiulius konkursus, gerai įsitvirtino, ten gali dirbti iki pensijos. Labai džiaugiuosi, kad jis Briuselyje gerai pritapo, bet neužmiršta ir Lietuvos, dalyvauja visuose lietuviškuose sambūriuose. Dalyvauja raštingiausio Belgijos lietuvio konkursuose ir visą laiką juos laimi. Moka bent šešias kalbas ir ne tik kalba, bet ir skaito, rašo be klaidų. Briuselyje Audrius daugiausia bendrauju prancūzų ir anglų kalbomis. Kai jis atvažiuoja į Lietuvą, man būna didžiausias malonumas, praskaidrina viengungišką mano gyvenimą, visur mane ištempia. 
 

Mano draugės – visos olimpietės, visa olimpinė šeima.
 

Šiandieną, kai toks platus kulinarinių pusfabrikačių pasirinkimas parduotuvėse, galima daug ką pačiam pasigaminti. Bet vis laiko trūksta. Per televiziją dabar rodoma nemažai laidų apie maisto gaminimą, jas kartas nuo karto pasižiūriu. Tos laidos man patinka. 
 

Sakau, kad viską valgau, bet ne viskas man patinka. Išskirtinai firminio patiekalo neturiu. Namuose linkęs gamintis mėsiškus patiekalus, o užsienyje pirmenybę teikiu žuvims, nes pas mus jų labai mažai yra, be to, ir tos šaldytos. 
 

Anksčiau, kai turėjau daugiau laisvo laiko, norėdamas pasirodyti prieš svečius, gamindavau ką nors įdomesnio – neblogai pavyksta kepsniai, Vytauto Zubernio žmona davė puikų receptą patiekalui iš pangasijų pasigaminti. Šiaip, mano mityba labai prasta – iš ryto geriu tik porą puodelių stiprios kavos ir daugiau nieko.
 

Per pietus, jei yra svečių, šio to suvalgau vietoje, paprastai žuvų. O kai grįžtu namo, ką turiu, tuo ir pasistiprinu.

 

Gimė 1951 m. rugpjūčio 10 d. Kaune. Mokėsi S. Nėries ir 21-oje vidurinėse mokyklose. 1973 m. su pagyrimu baigė tuometį Kūno kultūros institutą. 1976–1979 m. mokėsi SSRS mokslinių tyrimų kūno kultūros instituto aspirantūroje Maskvoje. Dirbo treneriu, dėstytoju, sporto organizatoriumi. 
 

Nuo 1988 m. – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas. 1991–2001 m. – Europos olimpinių komitetų (EOC) Vykdomojo komiteto narys, nuo 2002 m. – Pasaulio nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (ANOC) Vykdomosios tarybos narys, nuo 1992 m. – ANOC sporto įrenginių komisijos narys. 
 

Lietuvos kūno kultūros akademijos garbės daktaras (2007), Lietuvos olimpinės akademijos akademikas (2007). Parašė knygas „Olimpinė ugnis negęsta“ (1995), „Olimpinė Lietuva 1918–2008: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai“ (2011). Pastarosios pagrindu apgynė socialinių mokslų edukologijos daktaro disertaciją. 
 

Parašė daugiau kaip 50 mokslinių metodinių straipsnių olimpinio sporto ir olimpinio sąjūdžio klausimais, yra vienas iš vadovėlio „Fizinis auklėjimas IX–XII klasėms“ (1988) bendraautorių.