Lekia Jakovo Gimbickio galva?

Lietuvos slidinėjimo šeimoje ir toliau verda aistros bei intrigos. Dabar – jau naujojoje Lietuvos nacionalinėje slidinėjimo asociacijoje (LNSA), kuri gyvuoja vos trečius metus.
 

Šį ketvirtadienį Ignalinoje įvyksiančiame LNSA posėdyje žada atsistatydinti jos prezidentas Paulius Augūnas, o iš generalinio sekretoriaus kėdės bus verčiamas vos vienerius metus joje sėdėjęs Jakovas Gimbickis. Iš patikimų šaltinių sužinota, kad jų vietas turėtų užimti Kaune ir Ignalinoje gyvenantis Remigijus Arlauskas (žinomos orientacininkės Ramunės Arlauskienės vyras) ir praeityje buvęs slidininkas vilnietis Gintautas Černiauskas, kuris ir dabar dar aktyviai dalyvauja įvairiose vyresnio amžiaus žmonių slidinėjimo varžybose. 
 

Kas gi vyksta šios sunkios sporto šakos, kurią populiarina tik Vilnius, Vilniaus rajonas, Ignalina, Visaginas, Anykščiai, Zarasai, Utena ir kuri turi nedaug sportininkų bei vos kelis dirbančius trenerius, užkuliuose? Kas nerimsta ir kursto aistras, ko siekia tie žmonės, kuriems rūpi kažkam įkąsti, kažką nuversti, o ne nuteikti slidinėjimo specialistus konstruktyviam ir rimtam darbui?
 

Dar ne taip seniai buvo nuversta ankstesnė Lietuvos slidinėjimo federacija, vadovaujama prezidento Vytauto Zumerio bei generalinio sekretoriaus Romualdo Glazausko, ir įkurta Lietuvos nacionalinė slidinėjimo asociacija. Atėjo dirbti nauji žmonės, pasikeitė valdyba.


 

Naujoje LNSA pagrindinis krūvis teko buvusiam ilgamečiam Lietuvos slidinėjimo moterų rinktinės vyr. treneriui, Kalgario olimpinės čempionės Vidos Vencienės treneriui Vilmantui Gineitui. Asociacijoje jis buvo didelis autoritetas, sugebėjo suvienyti trenerius ir suburti gerą komandą. Prasidėjo rimtas darbas, tačiau jis tęsėsi neilgai. Sunki liga pakirto talentingą trenerį ir sporto organizatorių, jis iškeliavo į Anapilį.
 

V. Gineitas dar spėjo prisikalbinti į Lietuvą sugrįžti Lenkijoje šešerius metus dirbusį trenerį vilnietį Jakovą Gimbickį, kuris vėliau tapo naujuoju Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos generaliniu sekretoriumi. Jis paliko gerą darbą kaimyninėje šalyje ir savo didelę patirtį bei sugebėjimus buvo pasirengęs perteikti Lietuvos slidinėjimo atstovams. Tačiau nesuspėjo.
 

Po Vankuverio olimpinių žiemos žaidynių J. Gimbickis garsiai prakalbo apie tai, kad norėtų permainų Lietuvos slidinėjime. Va, tada viskas ir prasidėjo. "Iniciatyvos“ ėmėsi du žinomi žmonės, (jie abu – iš LNSA valdybos!), kurie pradėjo agituoti trenerius už tai, kad Lietuvos slidinėjimo sporte viskas gerai, o reikėtų išmesti ... patį J. Gimbickį. 

Kaip tarė, taip padarė. Suūžė, subangavo slidinėjimo entuziastai, ir vieną gražią dieną sutarė, kad vardan ramaus gyvenimo reikia ... versti J. Gimbickį. Tai buvo didelė naujiena pačiam generaliniam sekretoriui.
 

„Jaučiuosi lyg peilį į nugarą gavęs – esu apgautas, apspjaudytas ir sutryptas. Jokioje demokratinėje valstybėje taip niekas nedaro. Mane prisikalbino sugrįžti į Lietuvą, kad padėčiau mūsų slidininkams, ir aš sugrįžau. Buvau kupinas gražių sumanymų. Savo darbo, galima sakyti, dar ir nepradėjau, laukiau olimpinio ciklo pabaigos, o jau tenka jį baigti. Reikės eiti pas mūsų sporto vadovus ir atsiprašyti, jog nieko nesuspėjau padaryti, įgyvendinti svajonių. Pajutau, kad permainos Lietuvos slidinėjimui nereikalingos, kad slidinėjimo entuziastams geriausiai plaukti pasroviui, o neiti į priekį“, - sako J. Gimbickis.