Robertas Žulpa vėl plaukia!

Maskvos olimpinis plaukimo 200 m krūtine čempionas, pasaulio vicečempionas ir triskart Europos čempionas, penkis kartus Europos taurės laimėtojas, 12 kartų SSRS čempionas, pasaulio eksrekordininkas, SSRS nusipelnęs sporto meistras, 1981 m. populiariausias Lietuvos sportininkas vilnietis Robertas Žulpa vėl plaukia! Jis dalyvauja senjorų varžybose.

Tačiau R. Žulpai iki šiol veteranų varžybose nugalėti buvo gerokai sunkiau, nes tekdavo dalyvauti su gerokai už save jaunesniais varžovais. Nuo š. m. kovo 20 d. viskas jau kitaip. Legendiniam mūsų plaukikui sukako 50 metų ir jis dabar savo grupėje (50-55 m.) tikrai taps lyderiu.
 

„Mane anksčiau visi vadino tinginiu. Gal toks ir buvau, negaliu sakyti nei taip, nei ne. Didžiajame sporte ilgokai išsilaikiau, o kiti neištverdavo. Daug talentingų plaukikų, kurie daug dirbo, rusai „nuvarė“. Jie tapo nereikalingi. O aš išsilaikiau. Žinoma, galėjau pasiekti dar geresnių rezultatų. Bet kas buvo, tas. Dabar tikrai nesu tinginys - du tris kartus per savaitę su draugais plaukioti važinėju į Elektrėnus, palaikau fizinę formą. Priklausau „Poseidono“ klubui, jame – apie 20 buvusių plaukikų. Treniruojamės, rungtyniaujame, neseniai patikrinome savo jėgas su Kaliningrado plaukikais. Gaila, kad savo buvusios treniruočių draugė Linos Kačiušytės negaliu prikalbinti. Mūsų klubą kažkiek  remia miesto savivaldybė, pagyvenusių žmonių asociacija. Kaip ir jaunystėje, treniruojuosi su dideliu malonumu“, - sako Robertas.
 
50 metų jubiliejaus proga R. Žulpa buvo gražiai pasveikintas Kūno kultūros ir sporto departamente, Vilniaus olimpiečių klube, draugų būryje. Savo mokinio neužmiršo ir treneris Algis Štaras, dabar gyvenantis Zarasuose. Ir jis atvažiavo jo pasveikinti. Įžymusis plaukikas nuo 1988 m. gyvena dvejose šalyse – Italijoje ir Lietuvoje ir, kaip pats sako, jo pagrindinis maršrutas vienas: Italija – Lietuva, Lietuva – Italija. Tačiau šiuo metu jubiliatas daugiau laiko praleidžia gimtinėje.
 

 

Italijoje, Milano mieste, gyvena Roberto žmona Aristėja ir abi dukros. Vyresniajai Brigitai netrukus sukaks 20 metų, o jaunesniajai Andrei – 18-a. „Kaip laikas bėga, kaip jos išaugo. Andrė dar mokosi koledže, o Brigita Milano universitete studijuoja radioelektroniką, jos dar nestovi tvirtai ant kojų!“, - sako Robertas. Prieš jubiliejų Robertas buvo nuvažiavęs į Milaną, pabuvojo šeimoje, aplankė uošvius, su kuriais gerai sugyvena.
 

„Uošviui – jau 80 metų, su juo pasėdėjome, pabendravome ir išsiskirstėme. Jis vis rengiasi atvažiuoti į Lietuvą. Gal kada ir atvažiuos, bet aš tuo mažai tikiu. Jei važiuos, tai kur nors į šiltus kraštus“, - sako olimpinis čempionas. O jo žmona Aristėja jau yra pripratusi prie lietuviško gyvenimo ir tradicijų - kada 1987 m. ji sukūrė šeimą su Robertu, porą metų gyveno Vilniuje, Šeškinėje. Dar po metų šeima persikėlė gyventi į Milaną. 
 

Pirmaisiais gyvenimo metais Italijoje įžymus Lietuvos plaukikas treniravo plaukikus. Iš pradžių viename klube, po to – kitame. „Tačiau trenerio darbas man nepatiko, nors ir dirbau dvejus metus – neturėjau net trenerio diplomo, italams pakako mano olimpinio medalio. Treneriu negalėčiau daugiau dirbti, visiškai neturiu pašaukimo. Nemoku vaikų mokyti plaukti. Man geriau verslas, vertėjavimas. O plaukimas man ir dabar patinka, seku visas varžybas, labai „sergu“ už Giedrių Titenį, kuris gerai plaukia. Na, ir pats sportuoju“, - sako jubiliatas. 
 

Dabar Vilniuje Robertas beveik nedirba. „Ką Lietuvoje galiu dirbti? Truputį pavertėjauju, atstovauju keletui italų prekybos firmų“, - sako jis. Palyginti su ankstesniais metais R. Žulpa nedaug pasikeitęs. Toks pat – lėtas, nei priaugo, nei numetė svorio – kaip ir jaunystėje sveria 90-92 kg. Ir dabar nemėgsta kalbėti prieš auditoriją, nepasižymi iškalba.

Daug kas kalbėjo, kad tarp Roberto ir treniruočių draugės Linos Kačiušytės anksčiau liepsnojo didelė meilė. „Ne, to nebuvo. Lina, paliudyk, ar buvo tarp mūsų meilė?- klausia Robertas L. Kačiutytės, atėjusios jį pasveikinti jubiliejaus proga. „Buvo, o ką, tu pasakei, kad ne? Ot, koks parazitas“, - šypsosi Lina. „Neatsimenu, Liną kibindavo kiti, į mane jinai nežiūrėjo“, - visai rimtai sako Robertas.
 

R. Žulpa plaukimui atidavė 16 metų, plaukioti pradėjo nuo devynerių. Pirmasis jo treneris – vilnietis Grigorijus Mirvis, kuris atrado būsimąjį olimpinį čempioną, o toliau meistriškumo laipteliais vedė A, Štaras. Kai Robertas pateko į SSRS rinktinę, su geriausiais plaukikais treniravosi Maskvoje, kur rengdavosi pagrindiniams metų startams. SSRS sostinėje  praleido kone septynerius metus, į namus sugrįždavo tiktai trumpam vasaros pabaigoje.
 

„Gyvenimas Maskvoje buvo įdomus, daug kelionių, varžybų. Maskvoje susipažinau ir su savo žmona, taip pat plaukike. Tada ji A. Puškino universitete mokėsi rusų kalbos. Kai SSRS rinktinės plaukikai važinėdavo į Italiją, ji vykdavo kartu su mumis ir vertėjaudavo. Draugavome gal penkerius metus. Labai mėgau keliauti, turėjau daug draugų, kurie dabar išsibarstę po visą pasaulį. Mano jubiliejaus dieną sulaukiau daug skambučių ir iš Amerikos, Australijos, Europos. Buvę treniruočių draugai kviečia apsilankyti pas juos“, - sako Robertas. 
 

Olimpinis čempionas šypsosi ir sako, kad dabar jo visi apdovanojimai sudėti į maišiuką ir guli namuose. Dalį savo medalių jis atidavė Kauno muziejui. Robertas pripažįsta, kad pats svariausias jo apdovanojimas per visą sportinę karjerą - Maskvos olimpinių žaidynių aukso medalis.
 

Už šią pergalę jis gavo piniginę premiją, paskyrą „Volgai“ ir vieno kambario butą Šeškinėje. Robertas mašiną vairavo kelerius metelius, o vėliau ją atidavė tėveliams. O butą sportininkas ... prarado tais pačiais  1988 metais, kai išvažiavo gyventi į Italiją. Olimpinis čempionas neseniai bandė tą butelį atgauti, turėjo mūsų sporto institucijų palaiminimą, tačiau miesto savivaldybės juristai, pasirausę po archyvus, paaiškino, kad toks buvo tarybinių laikų įstatymas – Robertas bute negyveno trijų mėnesių, ir todėl jį atėmė ... 
 

„Nusiminiau, bet ką daryti? Atėmė ir perdavė kažkam kitam. Toks buvo tų laikų įstatymas, gyvenome tokioje šalyje. Kai dabar sugrįžtu į Vilnių, glaudžiuosi tėvų bute Lazdynuose“, - sako Robertas.  
 

R. Žulpa gerai plaukė 100 m ir 200 m krūtine, tačiau jam labiau prie širdies buvo 200 m distancija, kurioje Robertas pasiekė pasaulio ir SSRS rekordus (2:15,85). „Už planetos rekordus dabar gerai moka, o aš tada gavau gal 200 rublių. Man rekordas buvo didelis moralinis pasitenkinimas, nes 200 m distancijoje krūtine kurį laiką buvau greičiausias pasaulyje“, - sako olimpinis čempionas. 
 

Sportininkas dabar pagalvoja, kad jo gausioje medalių kolekcijoje galėjo būti dar vienas olimpinis medalis. Mūsų plaukikui aukso ar sidabro būtų garantavęs rezultatas, pasiektas tuo pat metu vykusiose Los Andželo olimpines žaidynes boikotavusių socialistinių šalių „Draugystės“ žaidynėse.
 

„Na, nebuvo mano antrųjų olimpinių žaidynių, ką aš galėjau padaryti. Buvau labai nuliūdęs ir tiek, buvo apmaudu atsisveikinti su viltimi pasipuošti dar vienu olimpiniu medaliu. Buvo tokia politika, Kremliaus valdininkai mus mėgino įtikinti, kad socialistinių šalių „Draugystės“ žaidynės bus kone tokio pačio lygio kaip olimpinės žaidynės. Mums buvo pažadėtos geros premijos, prilygstančios olimpinių medalių vertei. Turėjome jose dalyvauti, kone prievarta paklusti, kito kelio nebuvo. Daug atletų į olimpines žaidynes būtų vykę ne su sovietų, bet balta olimpine vėliava. Taip darė nemažai Maskvos olimpines žaidynes boikotavusių šalių sportininkai“, - teigia Robertas, kuris pabrėžia, kad ir Los Andžele, ir Maskvoje plaukimo varžybos buvo surengtos netgi tą pačią dieną ir buvo galima palyginti rezultatus.
 

Tačiau dar po metų, 1985-aisiais, R. Žulpa atsisveikino su didžiuoju sportu. Jam tada buvo 25-eri.  „Reikėjo užleisti vietą jaunimui. Tada 25-erių metų sportininkai jau buvai laikomas seniais. Maskvoje dar pagyvenau porą metų, nes studijavau, o aukštojo mokslo diplomą gavau jau Vilniuje, Pedagoginiame institute“, - sako Robertas.
 

Robertas klausia savęs, ką darytų, jei grįžtų seni laikai? "Net ir nežinau ką. Gal eičiau į krepšinį, kur galima tapti turtingu. Tačiau vėl bėda: nesu aukštas (1.93). Plaukimas – tai vargšų sportas, nors ir labai gražus. Džiaugiuosi, kad plaukimą pamilo ir abi mano dukros, kurios ir varžybose dalyvauja“, - sako Maskvos olimpinis čempionas.