Ūgis ir sportas užkoduoti genuose

Liepos 27 d., po mėnesio pertraukos, pasirodė pirmasis atsinaujinusio laikraščio "Sportas" numeris. 24 puslapių leidinyje, kurį galima įsigyti "Lietuvos spaudos" kioskuose arba užsiprenumeruoti, gausu straipsnių apie sporto aktualijas, užkulisius, teisininko ir mediko patarimai profesionalams bei mėgėjams, pokalbiai su žinomais sporto žmonėmis ir dar tik kylančiomis žvaigždėmis, žvilgsniai į laikraščio "Sportas" archyvus, anekdotai, kryžiažodis ir daug kitų dalykų. Pagrindinė liepos mėnesio numerio tema - pokalbis su pasaulio jaunimo čempiono Jono Valančiūno tėvu.   

* * *

„Kai manęs draugai klausia, ar Jonas neišpuiks, atsakau: Jonas tikrai neišmandrės, to aš jam nuoširdžiai linkiu. Greičiau jau aš išpuiksiu. Kai aktyviai irklavau, apie mane mažai kas rašė, o kai sūnus tapo pasaulio 19-mečių čempionu, pradėjo ir apie mane, irkluotoją, rašyti. Viskas pavėluota... O sūnumi labai džiaugiuosi, kad jis toks talentingas. Jonas pats dar to nejaučia, valiūkiškai su komandos draugais džiaugiasi pergalėmis, savo žaidimo nesureikšmina, nuolat pabrėžia, kad tai ne jo vieno, o visos komandos laimėjimas“, – teigia bene populiariausio šiuo metu Lietuvoje krepšininko tėvas.

J. Vilkas buvo nuvažiavęs į Liepoją ir Rygą, ten matė mūsų šalies krepšininkų pirmąsias ir paskutiniąsias rungtynes pasaulio jaunimo (iki 19 metų) čempionate.

„Taip sutapo, kad kartu su visais išgyvenau Lietuvos krepšininkų tragediją, kai pirmą dieną pralaimėjo kroatams, o vėliau patyriau neapsakomą džiaugsmą, kai tapo pasaulio 19-mečių čempionais. Pasaulio jaunimo krepšinis persikėlė į Europą, fantastika, ar ne?“ – džiaugiasi J. Vilkas.

PASTABOS. Savo sūnui po pralaimėtų rungtynių kroatams uteniškis pasakė, kad tai jiems bus geras šaltas dušas, kad varžovus visada reikia įvertinti, o savo jėgomis niekada per daug negalima pasitikėti. Kartu pabrėžė, kad nors šias rungtynes jie pralaimėjo, kitas tikrai laimės. Be reikalo pagyromis nesižarstantis J. Vilkas savo sūnų pagyrė tik po paskutiniųjų rungtynių su serbais. Sakė, kad jis bent kartą gerai sužaidė.

„Sūnus dar tik tobulėja, jo daug girti nereikia. Esu patenkintas jo proveržiais prie krepšio, kai padaro verpstę. Va, čia tai jis tikrai patobulėjo, tačiau Jonui dar reikia daug ko išmokti. Dar nėra užtikrintumo – kur turi įmesti, ten neįmeta“, – dėsto krepšininko tėvas ir džiaugiasi, kad sūnus jį jau gerokai praaugo. Dėl to jam netgi kiek nejauku stovėti greta Jono ir užvertus į viršų galvą kalbėtis.

J. Vilkas teigia, kad, grįždamas iš Rygos, su draugais iš džiaugsmo nepadaugino. Pasivaišino atsivežtu sidru ir viskas, net šampano taurės nepakėlė. „Važiavome žiūrėti rungtynių, sirgti už Lietuvos krepšininkus, o ne prisigerti, be to, ir sveikatą reikia žiūrėti, metai jau ne tie“, – sako Lietuvos jaunimo rinktinės kapitono tėvas.

IRKLUOTOJAS. Likimas lėmė, kad J. Vilkui sūnaus neteko auginti. „Su sūnaus mama padraugavau vienus metus ir mūsų keliai išsiskyrė. Tačiau su sūnumi nuolat susitinku, kartu su juo kur nors nuvažiuojame“, – sako krepšininko tėvas, Utenos kaimiškosios seniūnijos sporto organizatorius. 

J. Vilkas – irkluotojas, sporto meistras, SSRS taurės laimėtojas. Atstovavo SSRS „Dinamo“ draugijos ir Lietuvos rinktinėms. Irkluoti pradėjo 1972 m., kai įstojo studijuoti į tuometį Kūno kultūros institutą, nes jo gimtinėje Pandėlyje (Rokiškio r.) ši sporto šaka nebuvo populiari.

Buvo puikių fizinių duomenų (ūgis – 191 cm), ilgų rankų. Lietuvos rinktinėje irklavo aštuonvietę ir keturvietę be vairininko, visą laiką sėdėjo Antanui Čikotui už nugaros.

Mokėsi iš irklavimo legendos Ričardo Vaitkevičiaus. Viena aukštąja mokyklą J. Vilkas nepasitenkino, tad dar baigė ir Žemės ūkio technikumą, įgijo veterinaro specialybę. Kai gavo diplomą, buvo paskirtas dirbti Buivydiškių tarybiniame ūkyje-technikume, o vėliau – Utenos Jotaučių tarybiniame ūkyje veterinaru. Taip pat dirbo profesinėje technikos mokykloje, norėjo suburti irkluotojų grupę, bet nieko neišėjo, jaunimas buvo neprognozuojamas.

NORAS. „Tikrai labiau norėjau, kad sūnus irkluotų, o ne žaistų krepšinį. Tačiau iš jo išėjo krepšininkas – irgi neblogai. Jonukas nuo mažumės buvo už kitus aukštesnis, matyt, paveldėjo mano genus. Utena nedidelė, sūnus pats nuėjo žaisti krepšinio. Kai Jonukas jau buvo pramokęs žaisti, atsiveždavau jį į Trakus pasižiūrėti irklavimo varžybų – ir pats irkluodavau, ir su sūnumi praleisdavau dieną“, – pasakoja Jonas vyresnysis.

Kylančios mūsų krepšinio žvaigždės tėvas pripažįsta, kad ir jis visą laiką labai mėgo krepšinį, nes ši sporto šaka – antroji Lietuvos religija. Jį žaisdavo per pratybas, iš irkluotojų buvo vienas lyderių.

„Studijuodamas Kūno kultūros institute, kartu su valties draugu Arvydu Stašaičiu atstovavau kurso krepšinio rinktinei. Krepšinio specialybės studentams docentas Stasys Stonkus sakydavo, kad reikia taip žaisti, kaip Vilkas su Stašaičiu. Dar ir dabar puikiai prisimenu šiuos garsaus krepšinio specialisto žodžius“, – didžiuojasi Jonas.

Gal jis ir būtų tapęs gero lygio krepšininku, tačiau tuo metu žaidėjų institute buvo per akis, o irkluotojų vienetai. „Irklavome ir pinigų iš Maskvos gavome, SSRS „Dinamo“ draugija juos mums mokėjo. Visai neblogai buvo“, – prisimena J. Vilkas.

Kiek atsimena J. Valančiūno tėvas, jo sūnus nuo mažens labai norėjo, kad komandos draugai jam kuo dažniau perduotų kamuolį.

„Kad ir nelabai dar mokėjo žaisti, vyresniųjų draugų kartais būdavo ir ignoruojamas, tačiau Jonas visą laiką sprausdavosi į priekinę liniją. Sūnus turėjo charakterį ir nuo mažų dienų norėjo būti matomas. Neabejoju, kad iš Jono būtų išėjęs ir geras boksininkas. Tikras čempionas – rankos ilgos, atpalaiduotos – pažiūrėkite su kokia jėga jis „grūda“ kamuolį į krepšį. Gražu žiūrėti. Jeigu Jonas būtų irkluotojas, jam reikėtų specialios valties“, – svarsto sportininko tėvas.



ŽURNALISTAS? Jaunasis mūsų šalies krepšinio talentas išsiskiria gražia, taisyklinga kalba. Tėvas jam rekomenduoja studijuoti žurnalistiką. „Sūnus gali būti įdomus žurnalistas“, – neabejoja uteniškis. Žinomas krepšinio laidos vedėjas Vidas Mačiulis, lyg nujausdamas, kad gal iš tiesų naudingiausias pasaulio 19-mečių krepšinio čempionato žaidėjas bus žurnalistas, jam per komandos sutiktuves Vilniaus rotušės aikštėje perleido filmavimo kamerą...

„Tačiau su mokslais sūnui gali būti sunkiau. Labai daug laiko atima krepšinis. Kol kas Jonas apie mokslus rimtai ir nesvarsto, nes nėra kada. Sėkmingai baigė dvylika klasių, gavo baigimo diplomą – dabar ir pradės galvoti, ką daryti toliau, nes vienus metus žais Lietuvoje“, – sako ir dabar iš rankų irklų nepaleidžiantis J. Vilkas.

POMĖGIS. Neseniai J. Vilkas Trakuose irklavo aštuonvietę valtį per tarptautinę „Gintarinių irklų“ regatą, o dabar su komandos draugais vilniečiais Arvydu Stašaičiu, Alfredu Raščiumi ir Rimantu Baku rengiasi šiemet dalyvauti pasaulio irklavimo veteranų čempionate Poznanėje, kur irkluos keturvietę. „Paskutiniai tikrai nebūsime, sieksime aukštos vietos“, – sako J. Vilkas.

Veteranas apgailestavo, kad rengtis čempionatui yra sudėtinga. Ilgą laiką Suomijoje jūrines valtis irklavo A. Stašaitis ir įgula negalėjo kartu treniruotis: „Be to, problemų kelia ir nuolatinis važinėjimas į Trakus, nes gyvenu Utenoje.“

Dabar uteniškis turi dar vieną pomėgį – jūrines valtis. Padeda norintiesiems jas irkluoti, rengia varžybas. Kaip pats sako, tai rekreacinis sportas. Tačiau Jonas gailisi, kad uteniškiai yra kiek abejingi šiai irklavimo pakraipai. Po pasaulio krepšinio čempionato jis planavo su sūnumi kur nors paplaukioti jūrine valtimi, juolab kad ir sūnus to norėjo.

Tačiau Jonas vyresnysis puikai žinojo, kad ilgakojis sūnus valtyje negalės spirtis kojomis ir irtis į priekį. „Jonas ir dabar prašo, kad jį išmokyčiau irkluoti. Pagyvensim, pamatysim, kaip ten bus. Tik nepamanykit, kad aš sūnų mokysiu irkluoti, o jis mane – žaisti krepšinį“, – juokiasi veteranas.

„Dar prieš metus, būdamas Birštone, prie olimpinės irklavimo bazės esančioje krepšinio aikštelėje sūnų pakviečiau parungtyniauti, kas taikliau mes baudas. Joną aš nugalėjau – jis iš 10 baudų pataikė aštuonias, o aš buvau taiklus devynis kartus“, – džiūgauja sportininko tėvas.

Nieko nuostabaus – dar šiemet J. Vilkas dalyvavo Utenos krepšinio čempionate. Komandoje kartu žaidė ir Robertas Giedraitis, Lietuvos 19-mečių rinktinės antrasis treneris. Tačiau Jonas negali rungtyniauti visu pajėgumu, nes yra traumuotas – išniręs kojos sąnarys, todėl aikštelėje reikia saugotis.

SOTUS. Šiemet laiko pramogoms su tėvu nebeliko. J. Valančiūnas nusprendė dalyvauti Lietuvos rinktinės treniruočių stovykloje ir rengtis Europos vyrų čempionatui.

„Aš sūnui norėjau patarti po čempionato Rygoje daugiau niekur nedalyvauti: nei Europos 20-mečių čempionate, nei Lietuvos vyrų rinktinės treniruočių stovykloje. Jis – persisotinęs krepšiniu. Sezono pabaigoje turėtų pabūti alkanas. Turi vieną titulą ir gana. Rygoje Jonui teko nemažas krūvis, kaip sportininkas žinau, ką tai reiškia.

O kad į vyrų rinktinę paėmė iš gailesčio, tai manęs neguodžia. Jis rinktinei tikrai nebus per daug naudingas, todėl ir stengtis nereikia. Ar Jonas turi vilčių išsikovoti vietą pagrindinėje komandoje, dalyvausiančioje Europos čempionate? Sunku pasakyti, viskas priklausys nuo jo nuotaikos, kaip jis jausis vyrų rinktinėje.

Jeigu pajustų, kad rinktinei būtų tikrai reikalingas, tada gal ir patektų. Tačiau jei pasijus, kad yra tik atsarginis, nieko neišeis. Vieno, ko jis pasisems treniruodamasis su rinktinės vyrais, tai patirties“, – neabejoja geriausio planetos 19-mečių čempionato žaidėjo tėvas.

BRENDIMAS. J. Vilkas labai džiaugiasi, kad sūnus pateko į NBA. Jis yra įsitikinęs, kad po kokių 10 metų Jonas gali būti lietuviškuoju Dirku Nowitzki.
Krepšininko tėvas pripažįsta, kad daug gerų savybių turėjo ir Arvydas Sabonis, ypač žavėjo nuostabūs jo perdavimai, aikštės matymas. Tačiau savo sūnų jis linkęs lyginti ne su A. Saboniu, o su D. Nowitzki.

„Mano giminėje brendimas vėlyvas. Jonas irgi turi mūsų kraujo, todėl pranašauju, kad iš jo geras krepšininkas išeis po 10 metų. Žinoma, jis didelio meistriškumo krepšininku taps anksčiau, gal po 5 metų, bet pats pikas bus Jonui sulaukus kokių 28-erių. Sūnui dar trūksta fizinės jėgos, nors jis ir sudėtas gerai, jo griaučiai taisyklingi“, – teigia J. Vilkas.

Kai kalba pakrypsta apie sūnaus merginas, Jonas vyresnysis sako: „Jis per televiziją apie tai nieko nesakė, tai ir aš nesakysiu. Merginos – jo reikalas. Tegul žaidžia krepšinį. Ką aš sūnui galiu patarti? Nieko, jis suaugęs vyras. Humoro gyslele tai galiu su sūnumi pasidalyti, bet jos sūnus ir pats nestokoja. Kartais ir aš sūnui pasakau, „kū“ jam pasakyt? Geriau gyventi su humoru, o ne piktai, tas piktumas greitai nusibosta“, – uteniškių tarme sako tėvas.

Aš sūnui norėjau patarti po čempionato Rygoje daugiau niekur nedalyvauti: nei Europos 20-mečių čempionate, nei Lietuvos vyrų rinktinės treniruočių stovykloje. Jis – persisotinęs krepšiniu. Sezono pabaigoje turėtų pabūti alkanas. Turi vieną titulą ir gana. Rygoje Jonui teko nemažas krūvis, kaip sportininkas žinau, ką tai reiškia.

Jono Valančiūno vizitinė kortelė
Gimė 1992 m. gegužės 6 d. Utenoje.
Pirmoji trenerė Sinilga Bartaševičiūtė.
Profesionalo karjera
2008–2009 m. Vilniaus „Perlas“, Nacionalinė krepšinio lyga (NKL).
2009–2010 m. Vilniaus „Perlas“, Lietuvos krepšinio lyga (LKL).
Nuo 2010 m. sausio 17 d. Vilniaus „Lietuvos rytas“.
2011 m. NBA naujokų biržoje klubo „Toronto Raptors“ pašauktas penktuoju numeriu.
Laimėjimai
2008 m. Europos jaunučių (iki 16 m.) čempionas.
2008 m. Europos jaunučių (iki 16 m.) naudingiausias čempionato žaidėjas.
2010 m. Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės laimėtojas.
2010 m. LKL čempionas.
2010 m. Europos jaunių (iki 18 m.) čempionas.
2010 m. Europos jaunių (iki 18 m.) čempionato naudingiausias žaidėjas.
2011 m. LKL žvaigždžių dienos naudingiausias žaidėjas.
2011 m. pasaulio jaunimo (iki 19 m.) čempionas.
2011 m. pasaulio jaunimo (iki 19 m.) čempionato naudingiausias žaidėjas.