Pergalė - ne įmanoma, o būtina

Lietuvos moterų krepšinio rinktinė  Lenkijoje vykstančiame Europos krepšinio čempionate pasitraukė  iš kovos dėl medalių. Nugalėjusi Turkijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos ir Baltarusijos rinktines Lietuvos komanda pralaimėjo pasaulio vicečempionėms čekėms ir ketvirtfinalyje 58:66 turėjo pripažinti senojo žemyno čempionių, Prancūzijos krepšininkių pranašumą.

Buvęs Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treneris, 1997-aisiais su komanda iškovojęs Europos pirmenybių  auksą Vydas Gedvilas įsitikinęs – lietuvėms pritrūko sėkmės.

Lietuviai lieja apmauda dėl pralaimėjimo prancūzėms. Ar mūsų rinktinė  iš tiesų tokia stipri, kad galėtų  pasipriešinti čempionėms?

Nugalėti visada realu. Ypač  jei pataikai, kai varžovės prastos sportinės formos, juk būna dienų, kai nesiseka ir geroms komandoms ir geroms žaidėjoms. Prancūzės maksimaliai mobilizavosi, nors pirmus du kėlinius prametė daug metimų iš po krepšio, neišnaudojo 100 proc. progų. Mūsiškėms pritrūko priekinės linijos žaidėjų, kurios galėtų pakovoti dėl atšokusių kamuolių. Matėme, kad įžaidėjos prasižengė daug kartų kovodamos dėl kamuolių.

Manau, kad mūsiškėms pritrūko laimės, galėjo ne su šita komanda žaisti ketvirtfinalyje. Pranzūzijos rinktinė  labai stipri ir sudėtis labai gera. Jos pretenduoja į pirmą  vietą. Mano manymu, kitos trys į pusfinalį išėjusios komandos – silpnesnės. Mums tiesiog nepasisekė, o merginos vakar žaidė gerai, jos padarė ką galėjo.

Kaip manote, kodėl rinktinei nepasisekė svarbiausiose rungtynėse?

 Šiame čempionate yra daug lygių  komandų, nėra ryškių lyderių, kurios visada laimėtų. Kiekviena rinktinė turėjo vienodas galimybes patekti tarp keturių  stipriausiųjų. Vis dėlto išskirčiau prancūzes. Nesvarbu, kad jos pralaimėjo latvėms, kad sužaidė keletą prastų rungtynių, bet pagal sudėtį tai labai stipri komanda.



Kaip manote ar užteks rinktinei motyvacijos kovoti dėl penktos vietos?

Penkta vieta Europos čempionate būtų  labai aukšta. Ji suteikia galimybę kovoti dėl olimpnio kelialapio. Manau, kad mūsų rinktinė – ateities komanda, jai dar reikia subręsti, nes yra daug jaunų žaidėjų, neturinčių  tarptautinių varžybų patirties. Joms reikia laiko ir aš  neabejoju, kad artimiausiu metu kelialapį jos išsikovos. Jei ne į Londoną, bent į Rio de Žaneirą - tai tikrai. Jos turi realias galimybes laimėti penktą vietą ir privalo tai padaryti. Jei nelaimės, manau, pasirodymas čempionate – prastas.

Kokį  įspūdį palieka vos vienerias rungtynes turkėms pralaimėjusios juodkalnietės?

Jos neturi ilgo atsarginių žaidėjų  suolo. Nepasakyčiau, kad ir Lietuva turi, bet mes turime daugiau stiprių žaidėjų. Pralaimėjimą turkėms lėmė nuovargis. Juodkalnijos komandoje žaidžia vos penkios – šešios žaidėjos, o čia buvo jau šeštos rungtynės. Čia ir išlindo nuovargis. Juodkalnietės tikrai įveikiamos varžovės ir tikiu, kad mūsiškės jas nugalės.

1997 metais iš  Jūsų vadovaujamos rinktinės daug nebuvo tikimasi, tačiau komanda iškovojo auksą. Šiemet buvo kalbama net apie medalius. Gal spaudimas pakišo koją?

Aš, prieš išvažiuojant į čempionatą, nekalbėčiau apie vietas. Septynerius metus dirbau rinktinės treneriu, dalyvavome dviejuose pasaulio, trijuose Europos čempionatuose, visada žaidėjoms sakiau, kad turime kiekvienas rungtynes gerai sužaisti, o rezultatas ateis pats. Kai krepšininkėms iškeliamos sąlygos, kad jos turi būti pirmos – tai blogai psichologiškai, nes jos pradeda jaudintis dėl to kas atsitiks pralaimėjus.

Čia psichologiniai dalykai ir kiekvienas treneris juos dėlioja pats. Labai svarbus periodas – prieš rungtynes: ką treneris pasako rūbinėje, kaip nuteikia žaidėjas.