Svarbiausia pergalė – varžybose su liga

1975 m. pasaulio irklavimo vicečempionas, aštuonis kartus Lietuvos čempionas kaunietis A. Čikotas birželio 2 d. šventė savo 60-ąjį gimtadienį. Jis buvo pagerbtas Kūno kultūros ir sporto departamente, Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete ir darnios irkluotojų šeimos. Su ašaromis akyse jis kalbėjo apie tai, kad šio jubiliejaus nelabai tikėjosi sulaukti. 
 

Sukaktuvininkas džiaugiasi, kad vis dar dirba tą patį, kaip ir ankstesniais metais. Tik nesėdi šalies Irklavimo federacijoje, iš jos perėjo dirbti į Lietuvos olimpinį sporto centrą. Ir vėl Antanas su sportininkais vyksta į įvairias varžybas, regatas ar čempionatus, veža valtis, organizuoja treniruočių stovyklas.

Su irklavimu A. Čikotas susiejo visą savo gyvenimą. Irkluoti pradėjo studijuodamas tuomečiame Kūno kultūros institute. Gimtuosiuose Veiveriuose važinėjo dviračiu, įvykdė pirmą atskyrį, tapo rajono čempionu. Tačiau pačias gražiausias pergales iškovojo irkluodamas. 
 

SVEIKATA. Dabar Antanas neslepia ir sako, kad tos pergalės, kurių jo sportiniame gyvenime būta daugybė, pamažu užsimiršta. Atvirai ir nuoširdžiai ištaria, kad pačią svarbiausią pergalę jis vis dėlto pasiekė dabar, kai nugalėjo sunkią ligą. 
 

„Manau, kad ją tikrai nugalėjau, sveikata gerėja. O prieš porą metų buvo visai blogai, tikimybė išgyventi turbūt buvo mažiau nei 50 procentų. Visi norėjo padėti, ir aš kabinausi į gyvenimą. Neatstūmiau niekieno pagalbos. Kas ką sakė, viską dariau ir man tikrai padėjo. Dariau ir dabar darau specialią Tibeto vienuolių mankštą, kuri atgaivina visą organizmą“, – pasakoja buvęs Lietuvos irklavimo rinktinės vyriausiasis treneris (1998–2004 m.).
 

STEBINA GYDYTOJUS. „Neseniai kompiuteriu buvo patikrinta mano sveikata. Gydytojai sakė, kad viskas gerai ir dabar tik po pusės metų vėl reikės pasitikrinti. Ši mano pergalė daug svarbesnė už tas, kurias pasiekiau irkluodamas. Iš manęs ji pareikalavo daug fizinių ir psichologinių jėgų, didelio užsispyrimo. Pirmiausia turėjau save įtikinti, kad galiu pasveikti.
 

Startuodamas visada galvodavau tik apie pergalę. Mano mintyse niekada nebuvo išankstinio nusiteikimo, kad pralaimėsiu. Todėl pradėjau svarstyti, o kodėl čia turiu pralaimėti. Manau, kad tikrai nepralaimėjau. Iš tų, kurie mane guodė, jau tris palaidojau. O aš nusispjaunu ir einu į priekį, stebinu savo gydytojus. O kiek Dievulis atseikės, tiek bus gerai“, – sako buvęs garsus irkluotojas.
 

Monrealio olimpinių žaidynių septintosios vietos laimėtojas aštuonvietėje prakalbo apie mitybą. Jis stengiasi valgyti vėžinių ląstelių nemaitinantį maistą. Racione – paukštiena, žuvys, vaisiai, daržovės. Beveik nevalgo kiaulienos, vos vieną kartą per tris savaites pasičirškina mėgstamo šašlyko. Žolininkams patarus, geria specialią arbatą.
 

RENTA. Antanas labai kremtasi, kad pasaulio vicečempiono titulas jam negarantavo rentos. „Europos čempionai jas gauna, o pasaulio vicečempionai – ne. Įdomu, kuris laimėjimas yra svaresnis? Manau, kad pasaulio vicečempiono titulas. Reikėtų paklausti krepšininkų, ar jiems sunkiau buvo tapti Europos čempionais, ar pasaulyje užimti trečiąją vietą.
 

Nesuprantu tokio įstatymo. Pasaulio čempionatuose dalyvauja penkių žemynų sportininkai, o Europos – tik vieno. Kai aš sportavau, Europos irklavimo čempionatų dar nebuvo, bet į tai nebuvo atsižvelgta. Rentas reikėtų diferencijuoti“, – savo nuomonę išsako A. Čikotas. 
 

IŠTVERMĖ. A. Čikotas ypač išsiskyrė ištverme. Šią savybę jis paveldėjo iš mamos, kuriai dabar jau 90 metų, bet ji vis dar stipri, nereikalaujanti jokios pagalbos. Per pasaulio čempionatus ir olimpines žaidynes Antanas SSRS rinktinėje irklavo mėgstamiausią aštuonvietę valtį, tačiau visą laiką jautė, kad bet kada galėjo būti išsodintas. 
 

„Per Monrealio olimpines žaidynes mūsų įgulai pranašavo medalius. Valtyje sėdėjo labai stiprūs irkluotojai, dviviečių varžybose aplenkdavę visus, kurie specializavosi tose valčių klasėse. Tačiau rinktinės treneris Anatolijus Belenkovas mus pertreniravo, perlenkė lazdą.
 

Po to jis norėjo įrodyti, kad mes buvome kalti, o ne jis. Kai kovojome antrajame finale ir užėmėme septintąją vietą, pasiekėme absoliučiai trečią rezultatą. Tačiau kas iš to. Būtent netrukus po olimpinių žaidynių, rengiantis pasaulio čempionatui, 1977 m. baigėsi mano sportinė karjera“, – prisimena Antanas.
 

GYVENIMAS. Tačiau iš didžiojo sporto kaunietis dar nepasitraukė. Atstovavo Lietuvai, irklavo dvivietę be vairininko. Per SSRS čempionatą pelnė sidabro medalį. Kai baigė aktyviai sportuoti, penkerius metus dirbo treneriu, parengė Lietuvos čempionų ir prizininkų.
 

Buvo pakviestas treniruoti šalies rinktinę, po to dirbo administracinį darbą. Antano pagalbos neatsisakydavo daug mūsų trenerių, jis mielai konsultuodavo irkluotojus. Kadangi buvo yrininkas, buvęs sportininkas iki šiol puikiai jaučia valtį. 
 

Kai A. Čikotas gulėjo ligoninėje, jį lankė irkluotojai, buvę varžovai ir treniruočių draugai. Olimpietis net ašarą nubraukdavo. Kaip pats sako, ašarų jis nesigėdija. „Kai mano sportininkai laimi varžybas, man ašaros irgi byra“, – sako vėl veteranų varžybose dalyvauti pasirengęs Antanas.