Emocijų pliūpsniai kartais apakina

Atrankos į 2012 m. Europos čempionatą rungtynėse su Ispanijos rinktine neliko nepastebėjusiųjų jauno 23 m. Lietuvos vartų sargo A. Pažemecko. Regis, kiekvienas atmuštas Ispanijos žvaigždžių metimas, kiekvienas komandos draugų įvartis ar gražus epizodas molėtiškį dar labiau užvedė kovai, o akyse deganti ugnelė smarkiau įsiliepsnojo.

„Esu karštakošis ir kartais tai būna didelis minusas. Iš to karštumo, didelio noro ir užsivedimo pakenkiu komandai. Tikiuosi, kad su metais išmoksiu protingai vertinti situaciją“, – sako A. Pažemeckas.

Vilniaus „VHC Šviesa“ komandai atstovaujantis žaidėjas praėjusį sezoną vertina dviprasmiškai, nes Lietuvos čempionate neiškovojo prizinės vietos. Rankininkas pratęs siekti užsibrėžto tikslo, todėl penktoji vieta jam tolygi nesėkmei. Komandos vyriausiasis treneris Evaldas Lipinskas, matydamas savo vartininko žaidimą rinktinėje, nesistebėjo, tačiau papriekaištavo, kad „VHC Šviesos“ komandoje ne visada pavyksta išvysti tokį A. Pažemecko pasirodymą.

„Darbas po truputį duoda vaisių. Tai labai perspektyvus žaidėjas, žinoma, norėtųsi, kad jo žaidimas būtų stabilesnis, tačiau negalima reikalauti per daug. Vartininkų patirtis ir branda ateina truputį vėliau, todėl ne kiekvienose rungtynėse pavyksta pamatyti jį taip puikiai žaidžiantį. Aistis darbštus tikslo siekiantis žaidėjas, lieka tikėtis, kad jo žaidimas įgaus stabilumo“, – vylėsi E. Lipinskas.

Į pirmąją rankinio treniruotę Molėtuose A. Pažemeckas atėjo sulaukęs vos dešimties ir be šio sporto negali gyventi jau trylika metų.

Ar sunku buvo pakeisti komandos lyderį A. Vaškevičių?
Tokį žaidėją kaip A. Vaškevičius pakeisti labai sunku, net nežinau ar man pavyko. Iki jo lygio man labai toli, bet stengiausi kiek galėjau. Tai didžiulė atsakomybė. Arūnas – puikus žaidėjas, visiškai jo pakeisti net neįmanoma.

Sulaukei daug komplimentų po rungtynių su ispanais, kaip pats vertini savo pasirodymą?
Žinoma, teigiamai. Padariau ką galėjau, kas buvo mano jėgoms. Labai norėjau įrodyti, kad ir Lietuvos rankininkai gali žaisti aukštu lygiu. Aišku, iš pradžių jauduliukas buvo nemažas, žinodamas, kad žaidžiame su Ispanijos rinktine, labai norėjau pasirodyti kuo geriau. Iš pradžių, matyt, tas ir sutrukdė. Bet vėliau, atmušęs keletą pirmų metimų, įsivažiavau, pamiršau su kuo žaidžiame ir pradėjau tiesiog žaisti.

Ar prieš rungtynes treneris kėlė tau kažkokių uždavinių?
Jaučiau didžiulį trenerio palaikymą. Sakė nesijaudinti, daryti tai, ką moku. Nebuvo spaudimo, visi suprato, kad esu labai jaunas ir kažką ypatinga pademonstruoti labai sunku. Vartininkų branda ateina vėliau. Tai pozicija, kurios žaidėjai rungtyniauja ilgiausiai. Yra puikių ir 40 metų sulaukusių vartininkų.

Komandos atmosfera puiki, dvi savaites būti rinktinėje – vienas malonumas, tokią atmosferą ne kiekvieną dieną galima patirti. Atvažiavę užsienyje rungtyniaujantys žaidėjai labai palaiko, nesudaro jokio spaudimo. Net nepajunti, kaip tas laikas prabėga. Atvažiavai ir, atrodo, jau reikia važiuoti namo.

Lietuvos vartininkų mokykla gana stipri. Kaip manai kodėl?
Net nežinau, gal treneriai šiai pozicijai skiria ypatingą dėmesį. Žaidžiant rankinį, vartininko vaidmuo yra labai svarbus. Jei vartininkas komandai nepadės laimėti – bus labai sudėtinga.



Ką dar norėtum taisyti savo žaidime?
Norėčiau tobulinti rankų darbą, kad kojos kitaip dirbtų, norėčiau išmokti geriau vertinti situaciją. Kartais dėl savo jaunumo nejaučiu varžybų ritmo, dėl noro parodyti ir padaryti kuo daugiau išeina kaip visada. Kai nori daug – išeina mažai. Norint ateityje kažko pasiekti, reikia daug dirbti.

O save įsivaizduoji žaidžiantį Lietuvoje ar užsienyje?
Mano viena svajonių – išvažiuoti į užsienį, to ir siekiu. Konkretaus tikslo, kur rungtyniauti, neturiu. Aišku, būtų didžiausias malonumas, jei pavyktų pasiekti Ispanijos ar Vokietijos aukščiausiąją lygą. Tai tikriausiai visų Lietuvos rankininkų svajonė – pasiekti tokią lygą, pamatyti geriausius pasaulio rankininkus iš arti, žaisti čempionų lygoje. Jie ten profesionaliai sportuoja, ten svarbiausia varžybos, treniruotės, žaidėjai kitais dalykais neužsiima. Lietuva tik eina to link ir bando siekti. „Šviesa“ – dar nėra profesionalų klubas, galbūt ateityje ir bus, nes klubo vadovai, treneriai to siekia ir, tikiuosi, kad pasieks.

Nepavydu, kad užsienyje rungtyniaujantys rinktinės draugai turi tokias sąlygas?
To ir siekiu, ką pasiekė jie. Niekas nepaėmė ir neišvežė jų į užsienį. Jie daug ir sunkiai dirbo. Niekas taip paprastai neišvažiuoja, reikia įrodyti, kad esi geresnis ir kovoti už save, nes į tą vietą norinčiųjų iš viso pasaulio ne vienas, ne du ir ne trys. Jie savo vertę įrodė, todėl ir sąlygos jų kitokios.

Ar turi rankininko idealą?
Mano idealas – A. Vaškevičius. Man iš jo reikia daug mokytis. Jis tikras profesionalumo, sportinės drausmės, tikslo siekimo, fizinės būklės pavyzdys. Manau, kad jis vienas geriausių vartininkų Europoje.

Sezonas baigėsi, ar jau suplanavai, ką veiksi per atostogas?
Važiuosiu į Molėtus prie ežerų pailsėti. Su komanda renkamės tik liepos gale, todėl laisvą laiką skirsiu poilsiui be sporto. Aišku, keletą savaičių taip pailsėsiu, o po to vėl norėsis sportuoti, todėl reikės pabėgioti. Aplankysiu šeimą, vasarą draugai grįžta iš studijų užsienyje, susitiksime.