Šuolininkas Lietuvos rekordą skiria treneriui

Ankstesnis rekordas priklausė Vladimirui Cepelevui, kuris 1982 m. birželio 5 d. Rygoje nuskriejo 8 m 13 cm. Lietuvoje 8 m ribą pirmasis įveikė vilnietis Antanas Vaupšas, kuris 1964 m. nušoko 8 m 1 cm. Lietuvoje už 8 m šoko dar ir Arvydas Sabonis (8 m 6 cm), Redžinaldas Stasaitis (8 m 4 cm), Tomas Bardauskas (8 m 10 cm) ir Povilas Mykolaitis (8 m 9 cm). 2005 m. žiemą 8 m ribą pirmąsyk įveikė P. Mykolaitis (8 m 13 cm).

Beveik 30 metų gyvavęs rekordas, pasiektas dar negimus dabar 28 metų amžiaus P. Mykolaičiui, buvo pagerintas Kaune per Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) taurės varžybas,kuriose rungėsi beveik visi stipriausi šalies lengvaatlečiai.

Povilai, kaip vertinate savo pasiektą naująjį Lietuvos rekordą?.
Juo labai džiaugiuosi, tačiau esu pasirengęs šokti dar toliau. Kaune įvykdžiau olimpinį B normatyvą ir pelniau teisę dalyvauti šių metų pasaulio čempionate Pietų Korėjoje. Apie Lietuvos rekordą negalvojau, savo trimis bandymais norėjau pasiekti neblogą rezultatą ir išeiti iš sektoriaus.

Per tą savaitę tai buvo mano trečiasis startas, kojos jau buvo „ant ribos“, prasidėjo spazmai.  Sportinė būsena buvo ne pati geriausia, bet pavyko nušokti tolokai. Mano pagrindinis tikslas buvo įvykdyti olimpinį normatyvą. Visada norisi nušokti kuo toliau ir rekordą pasiekti tokį, kad ateities kartoms būtų ką veikti.

Dabar vienas po kito laukia komerciniai startai: tarptautinės varžybos Turkijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Europos taurės varžybos. Ilgai gydesis traumas, per varžybas stengsiuosi save realizuoti. Sezonas tiktai prasideda, viskas priešaky. 

Ar jau nekamuoja sveikatos problemos?
Manau, kad traumos, kurios mane kamavo iki praėjusių metų sezono, jau atsitraukė. Jos viena po kitos pasipylė po 2005 m. Europos jaunimo čempionato (iki 23 m.) ir  buvo susijusios su mano svoriu. Buvau prisiauginęs nereikalingų kilogramų. Dabar pavyko jų šiek tiek numesti. 

Varžybų metu sveriu 80 kg, dar reikėtų kokius 2-3 kg numesti. Dabar labai padeda įvairios kineziterapinės priemonės, kursai. Rengiantis sezonui, iš pradžių buvo šiokių tokių nesklandumų, spazmų, tačiau dabar viskas jau neblogai.

Jeigu per pasaulio čempionatą nušoktumėte 8 m 15 cm, kelintą vietą garantuotų šis rezultatas?
Sunku pasakyti. Pasiekęs tokį rezultatą, gali būti ir prizininkas, ir užimti vietą, tarkime, aštuntuke. Daug kas priklauso nuo oro sąlygų, dangos, aklimatizacijos. Į šiemetinį čempionatą skrisime, berods, iki starto likus 7 dienoms. Iki pasaulio čempionato stengsiuosi pasiekti pačią geriausią savo sportinę formą. 



Savo sportinę karjerą pradėjote Marijampolėje, ar iš karto tapote šuolininku į tolį?
Ne. Iš pradžių šokinėjau į aukštį peršokau 2 metrus. Mane tobulino trenerė Onutė Živilaitė. Kartą pabandžiau šokinėti į tolį. Patiko. Po to ilgai negalėjau apsispręsti, kuri rungtis vis dėl to yra mano pagrindinė. Marijampolėje tada nebuvo gerų treniruočių sąlygų, pratybos vykdavo krepšinio sporto salėje.

Į lengvosios atletikos grupę užsirašiau, lankydamas penktą klasę, treniruojuosi jau 17 metų. Dabar Kaune  mano rekordinį šuolį matė mano tėveliai, kurie iš Marijampolės buvo atvažiavę pasižiūrėti varžybų. Jie - dažni svečiai varžybose, kuriose dalyvauju. Tėvai jaunystėje irgi sportavo: mama – buvusi gimnastė, jai neblogai sekėsi, o tėtis – buvęs lengvaatletis, bėgiojo 1500 m nuotolį ir žaidė tinklinį.   

Kas nulėmė tai, jog tapote šuolininku į tolį?
Gal ne per didelis mano ūgis (186 cm). Kai atvažiavau studijuoti į Kūno kultūros institutą, mano pratybos iš pagrindų pasikeitė. Kaune yra puikus lengvosios atletikos maniežas, mane pradėjo tobulinti treneris Romualdas Petruškevičius.

Jis įžvelgė nemažai mano klaidų, jas pradėjome taisyti, ir rezultatai pradėjo augti. Treniravausi puikioje šuolininkų į tolį grupėje, buvo iš ko mokytis ir siekti užsibrėžto tikslo. Visą laiką svajojau apie Lietuvos šuolių į tolį rekordą.

2005 m. per Europos jaunimo čempionatą Erfurte laimėjote bronzos medalį. Tai tikriausiai buvo tramplinas į didįjį sportą?
Ko gero, taip. Šioje amžiaus grupėje mano pelnytas bronzos medalis tada buvo trečias per visą šalies lengvosios atletikos istoriją. Laimėjimas neblogas, rezultatu irgi patenkintas, tačiau buvo galima ir geriau pasirodyti. Visą laiką esu maksimalistas, iš savęs daug reikalauju. Su treneriu R. Petruškevičiumi planavome pasiekti 8.15-8.20, tačiau per varžybas padariau nemažai technikos klaidų, kurios sutrukdė pasiekti reikiamą rezultatą.

Vos 3  cm iki medalio pritrūkau per šiemetinį Europos žiemos čempionatą Paryžiuje, kur užėmiau penktą vietą.

Ar Jums sudarytos geros sąlygos rengtis Londono olimpinėms žaidynėms?
Startai Londone dar už metų. Dabar, kai jau įvykdžiau normatyvą, žiemos sezoną tikriausiai praleisiu. Pagal planus šis vasaros sezonas turėtų užsitęsti kažkur iki spalio mėnesio. Labai noriu dalyvauti olimpinėse žaidynėse, pamatyti olimpinę ugnį, patirti olimpinį jaudulį. Dalyvavau tiktai pasaulio ir Europos lengvosios atletikos čempionatuose, Universiados varžybose. 

Jums – jau 28 metai, ar šuolininkui į tolį tai daug?
Pagal statistiką 27-28-eri metai – pats rekordų siekimo amžius.   

Neblogai šokinėjate ir trišuoliu, ar šią rungtį jau užmiršote?
Neužmiršau, man dar rūpi vienas klausimas – noriu perrašyti Lietuvos rekordą. Tai visai realu. Po Londono olimpinių žaidynių gal reikės daugiau padirbėti trišuolio sektoriuje. Du pirmi mano šuoliai visai neblogi, tiktai trečiasis kelia problemų. 

Kas pasikeitė Jūsų gyvenime per pastaruosius metus?
Kaip ir nieko. Savo buto ir toliau neturiu. Šeimos dar nesukūriau, bet turiu draugę. Šeima atsiras tada, kai sumažės mano veiklos sferų. Iš gyvenimo stengiuosi paimti viską, kas yra geriausio.

Rimtai žiūriu į lengvąją atletiką, daug treniruojuosi. Rytais nuolat mankštinuosi, o vakarais treniruojuosi. Pratybų laikus deriname su artėjančių varžybų startų laikais. Labai patinka varžytis tada, kada pilnos tribūnos žiūrovų. Gerai sutariu su savo treneriu. Per pratybas jis išsako savo nuomonę, aš – savo, abu surandame kompromisą ir dirbame toliau. 

Sugebate gerai susikaupti pagrindiniams metų startams, iš kur semiatės patirties?
Kiekvienas atletas turi pats save išbandyti ir surasti optimaliausius variantus, kaip sektoriuje elgtis ir apie ką galvoti, kai iki starto lieka visai nedaug laiko. Visa tai būtinai reikia analizuoti pačiam. Man nėra jokio skirtumo, kokio meistriškumo sportininkai susirenka į varžybas.

Bet kuriuo savo pasirodymu stengiuosi atlikti kuo techniškesnį šuolį. Per varžybas stengiuosi pasiekti ne tik gerą rezultatą, užimti aukštą vietą, bet ir parodyti gražų, technišką šuolį žiūrovams.

Kūno kultūros akademijoje studijuojate sporto biomediciną, kaip sekasi mokslas?
Perėjau į ketvirtą kursą. Sportuoju, mokausi ir dirbu, nes gyventireikia. Trečius metus atlieku praktiką Gydymo ir diagnostikos centre „Natura munda“,  naudojamės netradicinėmis medicinos priemonėmis. Darbas labai įdomus, tačiau dabar iki spalio mėnesio, kol tęsis mūsų lengvosios atletikos sezonas, pasiėmiau atostogas. 

Jeigu ne mano treneris R. Petruškevičius, sportus jau daug kartų norėjau mesti. Jis man labai daug padėjo morališkai ir finansiškai. Tai trenerio didžiausias nuopelnas, jog šiandien esu sporte. Naująjį rekordą būtent ir paskyriau savo treneriui. Kai atvažiavau iš Marijampolės į Kauną, treneris man atstojo ir artimuosius, šeimą, buvo puikus auklėtojas. Buvo labai artimas žmogus. Visada mielai bendrauju ir su savo pirmąja trenere O. Živilaite, su kuria dažniausiai pasimatome per varžybas. 

Koks rezultatas būtų Jūsų svajonė?
Mano didžiausia svajonė - nušokti 8 m 50 cm. Tada būčiau labai patenkintas – galėčiau trenkti durimis ir išeiti. Norint ką nors pasiekti reikia tiktai labai stengtis. O tą aš ir darau. Gaila, kad Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadionas nėra vienas geriausių siekti svarių rezultatų šuolių į tolį sektoriuje.

Danga nėra labai greita, stadione vėjai nėra pastovūs - šuolių metu jie gali keistis, atliekant bandymą sunku koordinuotis. Esu dalyvavęs daug geresniuose stadionuose, kur labai jauku šokinėti.   

Ar dalyvausite šių metų Lietuvos čempionate?
Dalyvausiu.