D. Zubrus į kitą sezoną žvelgia optimistiškai

Vienintelis Lietuvos atstovas Šiaurės Amerikos Nacionalinėje ledo ritulio lygoje (NHL) Dainius Zubrus kartu su Naujojo Džersio „Devils“ klubu šį sezoną iki soties prisivažinėjo amerikietiškaisiais kalneliais. Griuvę ir kilę „velniai“ galiausiai liko už atkrintamųjų varžybų borto, bet gimtinėje šiuo metu atostogaujantis 32-ejų lietuvis viliasi, kad kitą sezoną jo ekipos kelias nebus toks duobėtas. Tiesa, patyręs ledo ritulininkas dar nėra tikras, ar po vasaros grįš į jau pamėgtą Rytų pakrantę.
 

2010-2011 metų sezone „Devils“ klijuota favoritų etiketė neprilipo: Naujojo Džersio klubas NHL reguliarųjį sezoną Rytų konferencijoje užbaigė vienuoliktas ir pirmą kartą po 13 metų pertraukos neturėjo galimybės kautis dėl Stenlio taurės.
 

Nors pusę sezoną į dugną grimzdusią komandą po Naujųjų metų prikėlė į trenerio postą sutikęs sugrįžti legendinis Jacques'as Lemaire‘as, „velniai“ pasukti laiko atgal nebegalėjo: per pirmąją čempionato dalį buvo prarasta pernelyg daug.
 

 „Sezono geru nepavadinsi. Taip išėjo, kad dalį jo žaidėme labai silpnai. Po to buvo pakeistas treneris, ir ta pati komanda, tie patys vyrai antroje sezono pusėje jau buvo vieni geriausių lygoje. Bet duobė jau buvo tokia gili, kad iš jos nebeišlipome“, – blankius metus prisiminė D. Zubrus.

13 įvarčių pelnęs ir 17 rezultatyvių perdavimų per sezoną atlikęs puolėjas dabar laukia žinių, kas taps dar vienu 65-erių J. Lemaire‘o įpėdiniu.
 

„Gaila, bet ir vėl ieškosime naujo trenerio, nes dabartinis nori išeiti į pensiją. Tačiau aš į tai dabar didelio dėmesio nekreipiu – atostogauju“, – šyptelėjo ledo ritulininkas iš Elektrėnų, į Lietuvą parvykęs praėjusios savaitės pabaigoje.

D. Zubrus sugrįžo ne tuščiomis: kartu su juo atkeliavo šalies ledo ritulio mokykloms skirtų 50 aprangų komplektų siunta, kurios vertė – beveik 100 tūkst. litų.
 

Pernai Nacionalinės vaikų ledo ritulio lygos (NVLRL) prezidentu išrinktas D. Zubrus jau antrą kartą pasinaudojo galimybe per Šiaurės Amerikos ledo ritulininkų profesionalų asociaciją skirti paramą jauniesiems savo pasekėjams iš Lietuvos.
 

Savaitę, kurią praleis Lietuvoje, NHL žvaigždė padalino susitikimams su vaikais, pokalbiams su valdžios atstovais dėl ledo ritulio plėtros perspektyvų ir kelionėms po šalies čiuožyklas.
 

Vėliau D. Zubrus grįš anapus Atlanto, kur jo laukia širdies draugė iš Kanados Nathalie Sanschagrin ir du vaikai: aštuonerių Tomas bei trejais metais jaunesnė Emma. Ten lietuvis seks ir naujienas apie savo ateitį – pats D. Zubrus neabejoja, kad tokių gali būti.
 

Geriausio šalies ledo ritulininko kontraktas su „Devils“, pagal kurį žaidėjas per sezoną uždirba 3,4 mln. JAV dolerių (8,2 mln. litų) galios dar dvejus metus, tačiau D. Zubrus, nors ir nenoromis, neatmeta galimybės, kad kitą NHL sezoną gali pasitikti naujoje komandoje.
 

Kaip jums individualiai susiklostė pasibaigęs sezonas? – paklausėme D. Zubraus

Normaliai, treneris leisdavo nemažai žaisti. Bet sunku galvoti apie asmeninius rodiklius, kai komanda pralaimi.

Prieš šį NHL sezoną sklandė gandai, kad galite būti išmainytas į kitą ekipą. Ar šią vasarą situacija gali pasikartoti?

Tikriausia ir vėl girdėsite lygiai tokius pačius gandus. Priešingai nei daugelio komandos žaidėjų, mano kontrakte nėra punkto, draudžiančio mane iškeisti. Kai praėjusiais metais klubas pasirašė šimtamilijoninę sutartį su Ilja Kovalčiuku, „Devils“ viršijo NHL algų kepurę, todėl reikėjo sumažinti klubo išlaidas atlyginimams. Dėl šios priežasties ir buvo kilę tiek daug kalbų apie mane ir dar kelis komandos draugus, kurių sutartys taip pat leidžia juos iškeisti į kitas ekipas.
 

Tiesą sakant, tas draudimas netgi nėra toks svarbus, nes su mūsų klubo vadovais žaidėjams geriau nesiginčyti – gali būti išsiųstas ir į antrinę komandą.
 

Aš pats nenorėčiau, kad mane iškeistų: pripratau prie Naujojo Džersio, šeima – taip pat. Be to, man patinka ir pati komanda, ir klubo organizacija. Tačiau šiemet „Devils“ turėtų pasirašyti naują sutartį su vienu geriausiu ekipos žaidėjų Zachu Parise. Todėl, kalbant apie mainus, mano vardas vėl gali būti dažnai minimas.
 

Dar tikite, kad po permainingų „Devils“ metų kitą sezoną „velniai“ gali būti tarp pretendentų laimėti Stenlio taurę?

Mes patys žinome, kad galime tai. Antroje sezono pusėje žaidėme taip, kad net turėjome galimybių pasivyti toli pabėgusias komandas. Tiesiog jos irgi sužaidė neblogai, todėl likome už borto. Jeigu viskas klube liks sustatyta į savo vietas, jei surasime trenerį, kuris žino, ką daro, mes turėtume būti tarp pretendentų.
 

Sezono pabaigą jums apkartino peties trauma, dėl kurios negalėjote padėti Lietuvos rinktinei pasaulio čempionate. Dabar sveikata nebesiskundžiate?

Jau pasveikau. Bet ta trauma buvo labai nemaloni. Jau buvau pasakęs Lietuvos ledo ritulio federacijai, kad žaisiu čempionate, bet negalėjau. Dar porą savaičių vaikščiojau pas gydytojus, gėriau tablečių nuo skausmo.
 

Lietuviai planetos pirmenybėse užėmė priešpaskutinę penktą vietą. Kaip vertinate jų pasirodymą?

Vertinti man sunku, nes rungtynių aš nemačiau, sekdavau tik rezultatus. Žinojau, kad bus nelengva. Prieš varžybas daugiausia buvo kalbama apie uždavinį išsilaikyti pirmajame divizione. Vyrai tai ir padarė, todėl jie – šaunuoliai.
 

Kaip leidžiate savo atostogas?

Kaip ir sakiau, pirmos kelios savaitės buvo nelinksmos, reikėjo lankytis pas gydytojus. Nuotaika nebuvo gera, todėl visą laiką sėdėjau namuose. Vėliau su šeima nuvažiavome pailsėti į Floridą, o galiausiai atskridau čia. Nelabai ilgos tos atostogos, nes sūnus dabar lanko antrą klasę ir baigs mokslo metus tik birželio pabaigoje. Tada visi kartu važiuosime į Monrealį, kur dažniausiai leidžiame vasaras.
 

Sūnus dar nemėgina žaisti ledo ritulio?

Nelabai. Bet apie NHL žaidėjus jis žino daugiau nei aš pats: ir kiek kas įvarčių įmušė, ir kur anksčiau žaidė. Parnešu jam iš rūbinės ledo ritulininkų kortelių, kurių jis turi surinkęs visą kolekciją.
 

Ką pirmiausia visada nuveikiate grįžęs į Lietuvą?

Mano tėvai, brolis ir sesuo gyvena JAV, tad pirmiausia aš niekada nepraleidžiu galimybės nuvažiuoti į kaimą. Lietuvoje likusi vienintelė močiutė, todėl ją būtinai aplankau. O visi kiti mano reikalai čia būna susiję su ledo rituliu.
 

Bendravimas ir rūpinimasis gimtinės ledo rituliu nevargina?

Žinoma, būna dienų, kuomet pavargsti. Praėjusią vasarą per vieną dieną visą Lietuvą išvažinėjau. Bet, kai pamatai vaikus, jų norą žaisti, po truputį gerėjančias sąlygas, jėgų atsiranda. Į ledo ritulį ateina vis daugiau vaikų, daugėja komandų, dėmesio. O kai matai rezultatus, dirbti visada būna lengviau. Be to, ne taip dažnai turiu galimybę tuo užsiimti.
 

Ko vaikai jūsų dažniausiai klausinėja?

Vilniuje jie klausia specifinių dalykų: kiek įvarčių pelniau, ar geras vienas ar kitas žaidėjas. Mažesniuose miestuose vaikai turi mažiau žinių, bet visiems įdomu, ką darau, kaip darau. Vaikai visada lieka vaikais.
 

Kaip finansuojamas Šiaurės Amerikos ledo ritulininkų profesionalų asociacijos fondas, kuris parėmė Lietuvos jaunuosius ledo ritulininkus?

Kiekvienas NHL žaidėjas, priklausantis asociacijai, iš savo algos įneša kažkiek pinigų. Fondo vadovai žino formules, kaip tas lėšas sėkmingiausiai investuoti. Paklausiau jų, kiek aprangų būtų galima tikėtis. Parašiau, kokia yra situacija Lietuvoje, papasakojau, kad susikūrė vaikų lyga, kaip ji plečiasi. Nusiunčiau ir laikraščių iškarpų, ir vaizdo įrašų apie šią lygą. Toliau fondo atstovai viską darė patys: nupirko aprangas, atsiuntė į Lietuvą. Aš jokių išlaidų dėl to nepatyriau.