Vienas lauke – ne karys

Prasidėjo naujas dviračių sporto sezonas. Ko tikitės iš jo? – paklausėme R. Bakučio.
Šis sezonas dviratininkams bus labai intensyvus. Svarbiausias įvykis – Londono olimpinės žaidynės. Joms mūsų dviratininkai rengiasi ypač intensyviai. Turime pagrįstų sveikų ambicijų per jas laimėti medalių. Darbų nemažai – reikės rūpintis, kad sportininkams būtų sudarytos geros pasirengimo sąlygos, sukomplektuotas jų sportinis inventorius, suburtas trenerių ir medicinos personalas.

Darbų nemažai – reikės rūpintis, kad sportininkams būtų sudarytos geros pasirengimo sąlygos, pakankamai sukomplektuotas jų sportinis inventorius, suburtas trenerių ir medicinos personalai. Antras didžiulis įvykis – 2012 m. LDSF minės savo 90 metų jubiliejų, kurį esame pasirengę pasitikti gražiais darbais.

Šiemet atgaiviname dideles perspektyvas turinčias Baltijos šalių daugiadienes dviračių lenktynes, kurias skiriame Baltijos keliui paminėti. Kažkada tos lenktynės maršrutu Vilnius–Talinas buvo labai garsios ir mėgstamos, bet ilgainiui nutrūko. Šiemet jos atgaivintos ir startuoja rugpjūčio mėnesį. Manau, kad varžybos bus tęsiamos ir ateityje.

Laukia tikrai daug gražių įvykių, Federacija stengiasi į aukštesnį lygį pakelti dviratininkų, rungtyniaujančių plente ir treke, šalies čempionatus. Vainikuojantis mūsų dviračių sportinio gyvenimo įvykis – 2012 m. rudenį Panevėžyje vyksiantis Europos dviračių treko čempionatas.

Varžybų kalendorius itin intensyvus, tačiau Lietuvos dviračių sporto federacija, šiek tiek atsipūtusi per krizę, kai teko mažiau darbuotis ir stengėmės kaip nors išgyventi bei išlaikyti didelio meistriškumo dviratininkus, dabar yra pasirengusi naujiems iššūkiams ir panaudoti savo organizacinius sugebėjimus.

Neseniai dviračių sporto klausimais viešėjote Rygoje, apie ką tenai kalbėjotės?
Susitiko Latvijos, Estijos ir Lietuvos dviračių sporto federacijų prezidentai ir kalbėjomės apie  pasirengimą artėjančioms Baltijos šalių daugiadienėms lenktynėms. Labai sunku varžybas organizuoti, nes visiems reikės įrodyti, kad jos tikrai įvyks ir bus įdomios, reikalingos ir labai svarbios.
 

 Rengiamės tikrai kruopščiai, susitinkame su žmonėmis, rėmėjais, varžybas organizuojamomis struktūromis, valstybinėmis institucijomis, kelininkais, savivaldybių merais ir t. t. Sulaukėme nemažo pasitikėjimo ir dėmesio, puikūs mūsų ryšiai su Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio merais, taip pat rajonų, kur bus tarpiniai finišai, savivaldybių vadovais. 

Prasidėjo tikras bumas, rengiant įvairius masinius dviratininkų žygius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ,Vilkaviškyje, kitur. Kaip Federacija juos vertina?
Masinius žygius, žinoma, vertiname teigiamai. Tai – didelis mūsų sporto šakos populiarinimas, ir mes jų rengėjams visada esame pasirengę padėti. Prieš porą metų apie tai kalbėjau Federacijoje – puikūs dviratininkų startai, matyt, užgožė masinių dviračių sporto renginių padangę, ir jie nebuvo organizuojami.

Tie dviratininkų maratonai yra komerciniai renginiai, bet jie yra be galo svarbūs tiek dviračių populiarinimui, tiek žmonių sveikatai. Su stambiausio renginio – Vilniaus maratono – rengėjais ir jo vadovu Benediktu Vanagu, taip pat su Klaipėdos maratono iniciatoriumi, Lietuvos dviračių sporto federacijos viceprezidentu, Seulo olimpiniu  Gintautu Umaru, kitais organizatoriais palaikome glaudžius ryšius.

Praėjusiais metais už puikų masinio dviračių renginio organizavimą rekomendavome B. Vanagui suteikti geriausio sporto vadybininko vardą. Kelias rėmėjų įmonių esame priėmę į Federaciją ir jas laikome lygiaverčiais mūsų nariais, kurie  populiarina dviračių sportą. Didelio meistriškumo mūsų dviratininkus kviečiame, kad jie aktyviai dalyvautų juose ir savo pavyzdžiu reklamuotų tuos masinius renginius.

Kažkokių specialių finansinių resursų masiniams renginiams Federacija neskiria, nes mums netrūksta rūpesčių, rengiant didelio meistriškumo sportininkus.

Esate verslininkas, bet įsikinkėte į visuomeninį darbą. Ar nekeiksnojate savęs, kad ėmėtės LDSF prezidento pareigų?
Tikrai ne. Tačiau būčiau daug laimingesnis, jeigu sunkmetis nebūtų sutrukdęs labiau padėti dviratininkams. Per krizę, kai sumažėjo verslo ir darbo, daugiau teko gintis, o ne kurti. Tačiau dalyvavimas dviračių sporto veikloje man buvo didžiulė moralinė paspirtis, nes per tą laiką teko dalyvauti daugelyje renginių.

Esu išrinktas Europos dviračių sporto sąjungos atstovu Tarptautinėje dviračių sporto sąjungoje (Union Cycliste Internationale, UCI), kurioje iš Europos yra tik 14 žmonių, ir turime teisę balsuoti. Tenka dalyvauti įvairiuose pasaulio ir Europos dviračių sporto kongresuose. Viename jų – Australijoje, kur pasaulio čempionato dienomis vyko UCI kongresas – netgi teko paminėti savo 50 metų jubiliejų.

Jis užklupo mane lėktuve rugsėjo 28 d., skrendant į šį renginį. Buvo puiki galimybė pamąstyti apie savo gyvenimą ir vietą dviračių sporte. Kartais labai svarbu matyti žmones, siekiančius konkrečių ir aiškių rezultatų. Tokie žmonės yra sportininkai. Reikia mokėti siekti rezultato ir trumpoje, ir ilgoje distancijose. Dviračių sportas man teikia daug puikių akimirkų ir emocijų.

Kas jus surado ir pasiūlė tapti Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentu?
Sunku pasakyti, kas ką surado. Anksčiau turėjau verslą ir dešimt metų prekiavau „Adidas“ sportine apranga. Remdavom sportą, tarp jų ir dviračių. Seulo olimpinis čempionas Gintautas Umaras pradėjo kalbinti ateiti į dviračių sportą ir jam vadovauti. Labai gerbiu buvusį LDSF prezidentą Gediminą Gruodį, kuris be galo daug davė mūsų mėgstamai sporto šakai ir vargu ar greitai koks nors kitas prezidentas sugebės tiek duoti, kiek šis žmogus.

Mums pavyko surasti puikų kontaktą su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu ir jo vadovais Artūru Poviliūnu bei Vytautu Zuberniu. Labai džiaugiuosi, kad LDSF ir ypač Vykdomasis komitetas yra darbingi, čia daug puikių asmenybių. Prezidentas vienas lauke – ne karys. Jeigu neturėčiau geros komandos (ją papildė ir mūsų Federacijos generalinis sekretorius, puikus sporto organizatorius Vaclovas Šiugždinis – jis sutiko iš Klaipėdos atvažiuoti į Vilnių), dirbti būtų sunku.

Išsaugojome ir Antano Taučiaus patirtį – jis liko dirbti LDSF. Pradėjo gyvuoti LDSF trenerių taryba. kurios žmonės turi savo nuomonę ir yra pasirengę dirbti dviračių sporto labai, sprendžia strateginius mūsų sporto klausimus. Jeigu tiesi tiltą, nebūtina į jį prikalti daug vinių, bet jis turi būti iš geros medienos.

Žingsnis po žingsnio Dviračių sporto federacija stiprėja, tampa demokratiška ir kolegiali. Džiaugiuosi trenerių korpusu. Užleido savo vietą puikus mūsų treneris Valerijus Konovalovas, tačiau jis liko su mumis ir perteikia savo patirtį, didžiulį darbą daro Lietuvos dviračių treko rinktinės vyr. treneris Antanas Jakimavičius. Tai – mūsų aukso fondas.

Mūsų komanda dabar tikrai yra gera, todėl ir mūsų tikslai yra ambicingi. Tačiau jie nėra tokie, kad galėčiau ramiai miegoti. Esame išsikėlę gana ambicingų tikslų ir, Duok Dieve, kad juos mums pavyktų įgyvendinti. LDSF turėtų būti matoma visomis aplinkybėmis Lietuvos sportiniame gyvenime. 



Ar nebaugina tai, kad tenka tęsti tą darbą, kurį puikiai dirbo G. Gruodis?
Norint ateiti į tokią senas ir gražias sporto tradicijas turinčią šeimą – Dviračių sporto federaciją, – reikia turėti ką nors už savęs. G. Gruodis turėjo viską – ir didelį autoritetą, ir pinigų, subūrė puikią komandą, kuri, vadovaujama Valentino Rutkausko, dirba iki šios dienos. Turiu prisipažinti: prieš ateidamas vadovauti Federacijai buvau susitikęs su G. Gruodžiu, klausiau jo nuomonės. Jis siūlė ateiti ir akcentavo, kad dviratininkų šeima yra nuostabi, tačiau viskas priklausys nuo to, su kuo teks dirbti. Tapęs LDSF prezidentu, jokiu būdu nesistengiau daryti revoliucijų – stengiausi perimti viską, kas buvo geriausia ankstesniame laikotarpyje, ir plėtoti tą veiklą pridėdamas ši tą naujo.

Su Gediminu Gruodžiu mes tikrai neatsisveikinome. Esame parėmę jo klubą, kartu su juo  suorganizavome treniruočių stovyklą Bulgarijoje. Džiaugiamės, kad gyvuoja jo dviračių sporto klubas, Federacija su juo bendradarbiauja.

Negerbiu tokių žmonių, kurie sumenkina iki tol dirbusių vadovų darbą, kurie teigia, kad viskas, kas buvo iki jų, yra kriminalas, dabar jie padarys reviziją ir sukurs naują Eldoradą. Tokie žmonės vienadieniai. Kiekvienas mūsų duodame tai, ką galim. Atėjus krizei, suprantame, kad ji yra tokia duobė, kurios užpildyti negalima.

Jeigu pelkės negali užpildyti, tada per ją reikia bandyti tiesti tiltą. Mano tikslas per sunkmetį buvo išvesti Federaciją – nesužlugusią, nepraradusią sportininkų, trenerių ir autoriteto.

Nebeliko vyrų dviračių treko tradicijų. Kas atsitiko, kad nesugebėjome užsiauginti deramos pamainos?
Kiekviena sporto šaka auginasi sau pamainą. Matau, kad dviračių sporte yra chaotiškumo: kai labai gerai plente startavo moterys, nebuvo gerų vyrų, nes jie tuo metu tik augo. Visi gyvenome žvaigždėmis. Dabar atsirado treko žvaigždžių, turime tikrai fantastiškų sportininkių. Tikiuosi, kad bent šiuo metu turėtų gerėti vyrų, kurie ištroškę pergalių, rezultatai.

Mes, verslininkai, esame įpratę braižyti diagramas, schemas ir žiūrėti, kas, kur, kokia rinka, kur juda, kokie pinigai, kokie poreikiai. Lygiai tą patį darau ir dviračių sporte. Įtakos atsirasti chaotiškumui, manau, turi pergalių alkis. Atsiranda asmenybių, kurių per žvaigždes mes nematome. O tos asmenybės vėliau tampa puikiais sportininkais ir treneriais. Federacijos tikslas ir yra sudaryti sąlygas ir galimybes tiems talentams užaugti ir subręsti.

Stengiamės, kad visiems būtų atviras dviračių trekas, kad jame vaikai galėtų treniruotis. Puiki dviračių treko bazė yra Panevėžyje, tačiau Klaipėdos dviračių trekas neturėtų būti toks, koks yra dabar. Reikėtų jį atgaivinti ir sutvarkyti. Labai norėtųsi kokį nors dviračių sporto įrenginį matyti ir Vilniuje.
Rygoje mačiau puikią BMX dviračių trasą, nekainuojančią šimtus milijonų litų. Panašią trasą, kuri būtų patraukli jaunimui, būtų galima nutiesti ir Vilniuje, Klaipėdoje ar Panevėžyje.

Premjeras Andrius Kubilius pažadėjo, kad trekininkės turės geras treniruočių patalpas Panevėžyje, ar reikalai juda į priekį?
Juda, tačiau ne taip greitai, kaip norėtųsi. Bet pabaiga turėtų būti gera, ir Premjero pažadai bus įgyvendinti. Tą problemą gerai žino ir Sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis, su kuriuo ne kartą buvome susitikę ir apie tai kalbėję.
 

Ar LDSF prezidentas irgi važinėja dviračiu?
Važinėja. Dviračių garaže yra. Vis nuvažiuoju pas G. Umarą ir pasitariu, pasikonsultuoju. Manau, kad kiekvienas mano amžiaus vyras turi palaikyti gerą fizinę formą, nes gyvenimas yra gražus ir tuo reikia džiaugtis.

Visą laiką mėgau dviračius, bet jaunystėje niekada nebuvau dviratininkas. Gimiau ir augau nedideliame miestelyje – Kuršėnuose, kur labai populiarus rankinis, jo pratybas lankiau ir aš. Dabar keli mano darbuotojai, žinodami, kad esu LDSF prezidentas, į darbą kartkartėmis irgi atvažiuoja dviračiu.

Jeigu pelkės negali užpildyti, tada per ją reikia bandyti tiesti tiltą. Mano tikslas per sunkmetį buvo išvesti Federaciją – nesužlugusią, nepraradusią sportininkų, trenerių ir autoriteto.