Gyvenimo džiaugsmas - keturvietė

Vilnietė ir toliau irkluoja tą pačią valtį – keturvietę su vairininke, kuria ji su komandos draugėmis 1983 m. tapo SSRS tautų spartakiados čempionėmis. Tiktai dabar Angelė bando jėgas jau veteranių varžybose. 2008 m. Trakuose per pasaulio veteranų čempionatą ji su savo buvusia įgula (Vida Cesiūnaitė-Bagdoniene, Stefanija Pledyte-Briediene, Feodosija Koleinikova ir vairininkė Arvyda Česnulyte) pelnė bronzos medalius.

Dar didesnė sėkmė jas lydėjo aštuonviečių varžybose, kur irkluotojos pelnė sidabro medalius.

DĖMESYS. Mūsų irkluotojų pergalė spartakiadoje buvo plačiai aprašyta spaudoje, o vienas SSRS žurnalas netgi paskyrė visą atverstinį puslapį. Rašinys „Turtingos nuotakos“ buvo gausiai iliustruotas nuotraukomis. Kodėl Lietuvos keturvietei su vairininke buvo skirtas toks išskirtinis dėmesys?

Tada irkluotojos skubėjo į Maskvos Krylatskojės irklavimo kanalą ir... įstrigo lifte. Bėgo brangios minutės, artėjo varžybų startas, o Angelė su komandos draugėmis vis dar muistėsi lifte ir šaukėsi pagalbos. Laimei, balsus išgirdo ilgametis „Sporto“ fotografas, šviesaus atminimo Isakas Šeinius. Jis ir išgelbėjo sportininkes.

Ant kranto nerimavo sportininkių treneris Alfonsas Mikšys: jis niekaip negalėjo suprasti, kur pradingo jo vadovaujama keturvietė su vairininke. Išsprūdusios iš lifto, sportininkės taksi skubėjo į varžybas ir irklavimo kanale pasirodė tuomet, kai varžovės jau ramiai plaukiojo ir rengėsi finalinei kovai.

„Mes vos spėjome persirengti, net nespėjome apšilti ir tiesiai skubėjome į startą. Irklavome kaip niekada galingai, mūsų yriai buvo darnūs ir pasiekėme puikią pergalę. Nuo to laiko mes visos draugaujame – visos kartu džiaugiamės ir liūdime, ištikus bėdai. Tais metais mūsų įgula turėjo dalyvauti ir pasaulio čempionate.

Pasaulio čempionatas vyko Duisburge. Tačiau SSRS rinktinės treneriai mūsų valtį išdraskė. Aš keturvietę Vokietijoje irklavau su Feodosija Koleinikova ir dviem Pskovo sportininkėmis, o Vidą Cesiūnaitę pasodino į dvivietę. Turėjome visas galimybes dalyvauti ir Los Andželo olimpinėse žaidynėse, bet socialistinių šalių sportininkai jas boikotavo. Vietoje jų Maskvoje buvo surengtos „Draugystės“ varžybos, kurias man su pskovietėmis pavyko laimėti“, – prisimena Angelė Kulikauskaitė-Mickuvienė, keturis kartus SSRS ir Lietuvos čempionė.



JUBILIEJUS. Gegužės 10 d. šiai puikiai irkluotojai sukako 50 metų. Jubiliejų Angelė paminėjo Lietuvos olimpiniame sporto centre, kur šiuo metu dirba viešbučio administratore. Jubiliatė su šypsena veide pasakojo, kad jų treneris A. Mikšys tapo „išdaviku“. Jau nebetreniruoja moterų, nors tai darė visą savo gyvenimą, o dirba su vyrais, ir dar porinio irklo meistrais, tobulina Europos čempioną Mindaugą Griškonį.

Su savo treneriu jubiliatė retkarčiais pasimato Lietuvos olimpiniame sporto centre arba Trakuose, kai atvažiuoja pasižiūrėti varžybų ar pairkluoti.

A. Kulikauskaitė gimė nuostabia gamta garsėjančioje vietoje – Prienų rajone, Burokiškių kaime. Netoli, Stakliškėse, savo sportinį kelią pradėjo būsimoji Monrealio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja Eleonora Kaminskaitė. Ji už Angelę buvo gerokai vyresnė – Eleonora jau buvo bebaigianti sportuoti, o Angelė tiktai žengė pirmuosius žingsnius.

 A. Kulikauskaitei irklavimas buvo pirmoji ir vienintelė sporto šaka. Jos pirmasis treneris buvo birštonietis Voldemaras Maslauskas, suradęs ją Užuguosčio vidurinėje mokykloje. Atsivežė į Birštoną ir liepė irkluoti. 1982 m. Angelė baigė vilniečio trenerio A. Mikšio „irklavimo universitetą“ – Lengvosios pramonės technikumą, kuriame mokėsi nemažai puikių irkluotojų.

Tada apie aukštąjį mokslą ir savo ateitį Angelė negalvojo, buvo tikra, kad gyvenime ją išlaikys sportas. Tačiau smarkiai apsiriko.

PRISIMINIMAI. Iš irklavimo laikų jubiliatei liko patys gražiausi prisiminimai. Metai, praleisti irkluojant, buvo nuostabūs. 1979–1987 m. ji atstovavo Lietuvos rinktinei, o 1983–1986 m. – SSRS rinktinei. Keturis kartus tapo SSRS čempione, laimėjo tris sidabro medalius ir du – bronzos.

„Sportas man davė viską. Gavau butą, paskyrą „Žiguliams“ pirkti, net ir mano vyras Aloyzas Mickus, dabar VRM darbuotojas, – buvęs irkluotojas. Jau užaugo ir mano sūnūs: 23 metų Laimonas ir 21 metų Aloyzas. Sūnūs bandė irkluoti, plaukti, bet didelio meistriškumo sportininkais netapo. Niekuo nesiskundžiu, nors nežinau, kas bus, sulaukus 50 metų. Kol kas esu sveika, drūta. Kiekvieną dieną į darbą vaikštau pėsčiomis, nuo mano namų Šeškinėje iki Lietuvos olimpinio sporto centro tik aštuonios minutės kelio“, – sako Angelė.