Jaunystė - didelė paspirtis

Šių metų Lietuvos moterų tinklinio čempione tapo Kauno „Heksa“, kurioje žaidžia ir Raudondvario gimnazijos gimnazistė, 17-metė Viltė Makauskaitė. Abejas finalo rungtynes su Vilniaus „SM Tauras-Šalčininkai“ ji žaidė pagrindiniame šešetuke, kuriame vis tvirčiau jaučiasi. Čempionių trenerė Jolita Virbickienė talentingą sportininkę pavadino geriausia šių metų komandos žaidėja.
 

Koks jausmas, tapus Lietuvos suaugusiųjų čempione? – paklausiau V. Makauskaitės.
Jausmas neapsakomas, jis apvainikavo mano kelerių metų sunkų darbą per treniruotes. Labai norėjau tapti čempione, aikštelėje stengiausi iš paskutiniųjų. Nejaučiau net ir piršto skausmo – prieš kurį laiką jį buvau stipriai susižeidusi per treniruotę statydama užtvarą, ir dabar ranką esu priversta sutvarstyti.

Teko praleisti kelias Latvijos čempionato rungtynes, tačiau per paskutinį turą jau išbėgau į aikštelę. Praėjusiais metais su komandos draugėmis tapau Lietuvos vicečempione, o dabar galiu džiaugtis čempiono titulu. Prieš metus patekau į komandos pagrindinį šešetuką, vis drąsiau čia jaučiuosi.
 

Gyveni Raudondvaryje, o treniruotis važinėji į Kauno V. Kudirkos vidurinės mokyklos sporto salę. Ar neatsibosta?
Tenka važinėti po 10 kilometrų. Kad kelias neprailgtų ir būtų greičiau, į pratybas šešis kartus per savaitę važinėju tarpmiestiniu autobusu. Tėveliai kompensuoja visas kelionės išlaidas. Jie – dideli mano gerbėjai, dažnai stebi, kaip aš rungtyniauju. Mano mama – Vida Makauskienė yra tinklinio trenerė, dirba Kauno centro sporto mokykloje.

Lemiamų čempionato rungtynių su vilnietėmis mamytė negalėjo stebėti, tą dieną su 14-mečių tinklinio komanda ji buvo išvykusi į Klaipėdą. Tačiau varžybas matė mano 12-metė sesutė, kuri irgi lanko tinklinio treniruotes, bei tėtis (Vidas Makauskas – aut. past.), didelis sporto sirgalius. Jis – buvęs krepšinio treneris, treniravo „Laisvės“ merginų komandą.
 

Ar tave į tinklinį atvedė mama?
Taip. Visą laiką buvau šalia mamos, kai ji važiuodavo į treniruotes ar varžybas. Tinklinis man iš karto patiko ir pradėjau treniruotis. Esu aukštoka (1,83), todėl tėtis labai norėjo, kad lankyčiau krepšinio pratybas. Tačiau buvau užsispyrusi ir tvirtai apsisprendusi, kad būsiu tinklininkė.
 

Kuo tave sužavėjo ši sporto šaka?
Gal komandinis žaidimas? Patinka, kai žaidėjos padeda viena kitai. Tinklinis – emocingas žaidimas, aš, tarkime, neslepiu savo emocijų, kai pelnome tašką ar laimime rungtynes. Prieš lemiamas Lietuvos čempionato rungtynes bandžiau tramdyti savo jaudulį ir apie artėjančias rungtynes kuo mažiau galvoti. Tačiau netgi po laimėtų pirmųjų rungtynių nebuvau tikra, ar tapsime Lietuvos čempionėmis. Vilniečių komanda labai kibi, gerai ginasi.
 

 

Ką labiausiai mėgsti daryti aikštelėje?
Patinka viskas – ir gintis, ir atakuoti, statyti užtvaras, netgi kamuolius pakelti. Tačiau didžiausias krūvis tenka žaidžiant puolimo linijoje ir statant užtvaras. Gerai gintis dažnai trukdo ūgis.
 

Ar žaidi paplūdimio tinklinį?
Žaidžiu, tačiau jam neskiriu didelio dėmesio. Treniruojuosi tiktai progai pasitaikius. Praėjusiais metais kartu su kitomis žaidėjomis, besirengiančiomis Europos U18 paplūdimio čempionatui, dalyvavau treniruočių stovykloje. Labai norėjosi dalyvauti šiemet Vilniuje įvyksiančiame Europos jaunių čempionate, tačiau gaila, esu jau per sena...
 

Nemažai Kauno „Heksos“ tinklininkių žaidžia užsienio klubuose, ar negalvoji ir tu tą daryti?
Kol kas apie tai negalvoju, pirmiausia man reikia baigti gimnaziją. Kartais pagalvoju, kokią specialybę man reikėtų ateityje pasirinkti. Turiu visokių planų, gal netgi studijuoti užsienyje. Jeigu tiktai bus galimybė, tai, ko gero, ją ir išnaudosiu. Tačiau savo tolesnį gyvenimą nelabai norėčiau susieti su sportu.

Tėčiui laimėjus žaliąją kortą, 2004–2006 m. su visa šeima praleidau Amerikoje. Lankiau amerikiečių mokyklą, neblogai išmokau anglų kalbą. Tai man didelė paspirtis, galvojant apie ateitį.
 

Tinklinis – emocingas žaidimas, aš, tarkime, neslepiu savo emocijų, kai pelnome tašką ar laimime rungtynes.
 

Turiu visokių planų, gal netgi studijuoti užsienyje. Jeigu tiktai bus galimybė, tai, ko gero, ją ir išnaudosiu. Tačiau savo tolesnį gyvenimą nelabai norėčiau susieti su sportu.