Kapitonė žaidėjoms priekaištų neturi

Lietuvos rinktinė iš Egipto sostinėje Kaire vykusio Federacijų taurės („FedCup“) turnyro Europos ir Afrikos zonos trečios grupės pogrupio varžybų grįžo įveikusi vieną rinktinę iš trijų. Kovoje dėl kelialapių į antrąją turnyro grupę nugalėjusi Alžyrą, tačiau nusileidusi Pietų Afrikos Respublikos ir Juodkalnijos rinktinėms Lietuva liko trečiojoje grupėje.

Lietuvos rinktinės spalvas gynusioms Linai Stančiūtei, Aurelijai Misevičiūtei, Joanai Eidukonytei ir Linai Padegimaitei komandos kapitonė, buvusi tenisininkė Edita Liachovičiūtė nepriekaištavo. Kapitonė neslėpė, kad prieš turnyrą komandai kėlė aukštesnius tikslus, tačiau juos įgyvendinti sutrukdė labai stiprios varžovės.
 

Kaip vertinate čempionatą? – paklausėme E. Liachovičiūtės.
Neblogai, atsižvelgiant į tai, su kokiomis komandomis turėjome žaisti, merginos pasirodė taip, kaip ir turėjo. Prieš turnyrą tikėjomės aukštesnės vietos, labai tikėjomės, bet patekome į labai stiprų pogrupį. Pietų Afrikos Respublika ir Juodkalnija – pačios stipriausios iš visų devynių atvažiavusių komandų. Šioms rinktinėms pralaimėjome ir nepatekome į kitą etapą, o jos pateko. Aišku, negalima kaltinti burtų, bet šį kartą jie nebuvo mūsų pusėje.
 

Ar turite priekaištų žaidėjoms?
Ne. Šiuo metu tai geriausia komandos sudėtis, kokią buvo galima surinkti. Komandoje buvo labai gera, šilta atmosfera. Puikiai visos sutarėme, padėjome viena kitai. Rezultatas yra toks, koks yra. Čia juk sportas.
 

Kaip manote, kiek toli „FedCup“ turnyre gali nužingsniuoti ši rinktinė?
Ne aukščiau nei antroji grupė. Jau ten žaidėjos yra iš pirmojo šimtuko, todėl manau, kad šiemet mūsų vieta yra trečioje grupėje. Jei būtų buvę geri burtai, būtume antroje grupėje, tačiau tikrai ne aukščiau. Norint patekti į pirmąją grupę, riekia turėti dvi žaidėjas, kurios yra tarp 200–300 stipriausių pasaulio tenisininkių.
 

Esate pati žaidusi „FedCup“ turnyre, dabar važiavote kaip rinktinės kapitonė. Ar jautėte skirtumą?
 Anksčiau buvo silpnesnės komandos. Matosi, kad dabar konkurencija moterų tenise labai išaugo. Kai aš žaidžiau, mes buvome įsitvirtinusios antroje grupėje ir kas kelerius metus pakildavome į pirmą. Aišku, vėliau iš jos iškrisdavome. O dabar, norint patekti ir išsilaikyti antroje grupėje, reikia dar stipresnės komandos, nei turime dabar.
 

 

Ar gyvenimo sąlygos tenkino?
Žinoma, Federacijų taurė – tai ne Daviso taurė, organizacija čia paprastesnė, nėra tokio didelio dėmesio komandoms. Bet tai normalu, nes į Daviso taurės turnyrą atvažiuoja dvi komandos, o čia buvo dar ir pirma bei antra grupės, tad susirinko apie 20 komandų.

Viešbutis prie pat aikštelių, klubas – uždaras, saugumas – užtikrintas, nes pašaliniai nebuvo įleidžiami, maistas labai geras. Organizacija buvo gera, Tarptautinė teniso federacija (ITF) rūpinosi žaidėjomis, suorganizuodavo viską, ko paprašydavome. Priekaištų neturiu.
 

Ar didžiulis karštis turėjo įtakos žaidimui?
Manau, taip. Mes atvažiavome iš penkių laipsnių šilumos ir patekome į 35 laipsnių karštį. Buvo tikrai labai karšta, bet turėjome nemažai laiko adaptacijai, beveik keturias dienas nežaidėme, tai merginos truputį apsiprato.
 

Egiptą kausto neramumai, ar jautėte tai?
Ne. Viešbutis buvo prie pat oro uosto, nuo jo iki miesto centro reikia važiuoti apie valandą. Ten, kur mes buvome, nėra gyvenamasis rajonas, žmonių nedaug, todėl visiškai nesijautė neramumų.
 

Vyrų rinktinę į Daviso taurės turnyrą lydi būrys žurnalistų, po kiekvieno mačo spauda mirga nuo straipsnių. Ar nesijaučiate nuskriaustos?
Negaliu sakyti, kad tikėjomės žurnalistų antplūdžio. Moterų tenisas ir apskritai moterų sportas visada sulaukia mažiau dėmesio. Pažiūrėkite, tarkime, į moterų krepšinio rinktinę, kas ten labai bėga paskui jas į čempionatus? Žinoma, neaišku, kaip būtų buvę, jei vaikinai būtų žaidę Kaire, ar būtų važiavęs toks būrys žurnalistų kaip į Taliną?