Žingsniuoti tenka ir į darbą

 Trenerės Gražinos Goštautaitės auklėtinis balandžio pabaigoje Birštone vykusiose varžybose, skirtose 1956 m. Melburno olimpinių žaidynių vicečempionui Antanui Mikėnui atminti, ne tik užėmė pirmą vietą 20 km distancijoje, bet ir minute pagerino asmeninį rekordą (1 val. 22 min. 55 sek.).

Aukštesnio rango varžybose šis rezultatas 25 metų sportininkui būtų atvėręs kelią į rugpjūčio pabaigoje Pietų Korėjoje startuosiantį pasaulio lengvosios atletikos čempionatą.

 „Normatyvus galima vykdyti tam tikro lygio varžybose, kur yra tarptautiniai teisėjai ir trasa išmatuota tarptautinio matuotojo. Birštonas šių kriterijų neatitiko. Teks kartoti rezultatą, arba negalėsiu vykti į pasaulio čempionatą“, – apgailestavo lengvaatletis. Prieniškis pasirengęs šį, o gal net geresnį rezultatą pademonstruoti Europos sportinio ėjimo taurės varžybose Portugalijoje.

 „Tai labai padorus jaunuolis, siekiantis aukštumų ir darbe, ir sporte, – apie M. Žiūką kalbėjo Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos prezidentas Kastytis Pavilonis. – Jo perspektyvos kartais kertasi su darbais. Jei jis būtų tik sportininkas, turėtų dar daugiau galimybių. Deja, nėra garantijos, kad jis pasieks tokių aukštumų, kad galėtų iš sporto pragyventi ir užsidirbti ateičiai. Tapti elito sportininku sudėtinga, tačiau patekus tarp dešimties pasaulio čempionato ar olimpiados stipriausiųjų tikrai galima pragyventi.“

M. Žiūkas sportą derina su darbu valstybės tarnyboje finansų srityje.

Atsimenate savo sportinės karjeros pradžią? – paklausėme M. Žiūko.

Sportuoju jau penkiolikti metai. Man, kaip ir visiems vaikams, norėjosi palakstyti, pasportuoti, todėl su draugais nuėjau į treniruotę ir patekau pas tą pačią trenerę, kuri ir dabar mane treniruoja. Taip ir likau. Baigiau mokyklą, išvažiavau studijuoti į Vilnių, bet sportu buvau taip užsikrėtęs, kad nenustojau sportuoti ir sostinėje.

Su trenere gyvenate skirtinguose miestuose. Kaip pavyksta produktyviai dirbti?

Išvažiavęs  į kitą miestą žmogus tampa savarankiškas. Treniruojuosi pats, stengiuosi vykdyti planą be trenerės priežiūros. Ir mokykloje treniravausi ne vienas, trenerė daug mokinių turėjo, daug mažesnių vaikų buvo, kuriems daugiau priežiūros reikėjo. Buvau įpratęs vienas planą vykdyti, žinoma, per svarbias treniruotes prižiūrėdavo. Savaitgaliais grįžtu pas tėvus, ten su trenere susitinkame, į varžybas taip pat kartu važiuojame.

Kodėl specializuojatės 20 km distancijoje?

50 km distancija daug sunkesnė nei 20 kilometrų. Ir pasirengimas visai kitoks. Manau, kad gyvenimas privertė pasirinkti trumpesnę  distanciją. Iš prigimties esu greitesnis, todėl trumpesnė  distancija man fiziologiškai labiau tinka. 50 km reikia ilgiau rengtis, daugiau kilometrų treniruotėse įveikti, daugiau laiko joms skirti, o mano gyvenimas toks, kad tenka dirbti, ir dar mokiausi, tad laiko nėra tiek daug, kad galėčiau rengtis ilgai distancijai. 20 km man arčiau širdies buvo ir kol kas yra.

Ar nepagalvojate, kad atsisakius darbo sportiniai laimėjimai būtų dar aukštesni?

Dažnai tokios mintys aplanko. Galvoju, kaip sektųsi, jei visą savo dienos ir poilsio laiką skirčiau tik sportui. Ir nesu įsitikinęs, kad būtų daug geriau. Palyginu savo ir kai kurių tik sportuojančių kolegų rezultatus ir jie labai panašūs. Todėl nežinau, ar darbo atsisakymas turėtų įtakos rezultatams. Manau, kad man dabar psichologiškai lengviau, nes jei nesisektų sporte, jei patirčiau traumą, dėl kurios tektų nutraukti karjerą, turėčiau atsarginį variantą. Nebūtų jokio skaudaus smūgio, nereikėtų visko pradėti iš naujo.

Kokios charakterio savybės jums padeda sportuojant?

Manau, kad užsispyrimas, tikslo siekimas, aistra ir meilė sportui. Tai pagrindiniai varikliai. Vis dėlto svarbiausia dalyvauti pasirengus. Jei sportininkas nepasirengęs ir tai supranta, pradeda jausti nerimą. Tada sunkiausia startuoti.



Ar būna, kad distancijoje apleidžia jėgos?

Būna, kad dėl to tenka pasitraukti nebaigus distancijos. Kartais aplanko mintys, kad daugiau nebegaliu, ypač sunkiose varžybose arba juodomis dienomis, kai nesiseka.

Birštone vykusiose A. Mikėno atminimo varžybose neoficialiai įvykdėte normatyvą į  pasaulio čempionatą. Tačiau rezultatą  teks pakartoti. Ar ramiau, kai žinote, kad galite tai pasiekti?

Psichologiškai nelabai ramiau, nes nežinia, kas gali nutikti kitose varžybose. Tačiau truputį smagiau, nes žinau, kad esu pasirengęs tokiam rezultatui ir galiu jį įvykdyti, jei nesutrukdys kokie nors negalavimai ar oras. Esant karštam orui sunku demonstruoti tokius rezultatus kaip Birštone.

Ar esate užsibrėžęs ką nors per savo karjerą  pasiekti ar iškovoti?

Tikslų  siekiu su rezultatais. Mano tikslas – tobulėti. Neturiu siekių  užimti tam tikrą vietą pasaulio čempionate ar olimpinėse žaidynėse, tiesiog noriu pasiekti gerą rezultatą. Kasmet sau išsikeliu tikslą, ir jei pavyksta jį įgyvendinti, džiaugiuosi, kad patobulėjau.

Koks šiemet jūsų tikslas?

Galima sakyti, kad jį jau įvykdžiau. Birštone pagerinau savo asmeninį  rekordą, kuris buvo pasiektas 2008-aisiais.

2012 m. Londono olimpinės žaidynės – taip pat vienas tikslų?

Norėčiau dar kartą sudalyvauti olimpiadoje ir pasirodyti sėkmingiau nei Pekino olimpinėse žaidynėse. Tada iš 51 dalyvio buvau 35-as. Rezultatas mane tenkino. Aišku, vieta nėra aukšta, bet atvykau su rezultatu, kuris buvo antras nuo galo, ir aplenkiau keliolika už mane pajėgesnių sportininkų. Mano tikslas buvo patekti į olimpiadą, o ne kovoti dėl medalių ar dešimtukų. Tiesiog stengiausi sudalyvauti pagal savo jėgas, parodyti tam tikrą rezultatą ir manau, kad man tai pavyko.

Ar domitės kitomis sporto šakomis?

Sportu, kaip veikla, domiuosi nuo mažens. Žinoma, lengvoji atletika ir sportinis ėjimas man labiausiai patinka, tačiau domiuosi ir kitomis sporto šakomis. Per olimpiadą stebiu ne tik lengvosios atletikos rungtis, bet ir krepšinį, futbolą, tinklinį, plaukimą, žiemos sporto rungtis. Pačiam kuo nors papildomai užsiimti nelieka laiko ir fizinių jėgų.

O apskritai ar lieka laiko po darbo ir treniruočių?

Šiek tiek lieka, tačiau nedaug. Kiekvienas žmogus turi rasti laisvo laiko, kitaip gyvenimas būtų įspraustas į rėmus ir reikėtų atlikti tik rutininius darbus. Turiu jo – nedaug, bet šiek tiek turiu.

Kokiems pomėgiams jį skiriate?

Knygoms skaityti. Šiuo metu labiau patinka istorinės, nes tuo pat metu ir sužinau, ir patiriu skaitymo malonumą.