A. Poviliūno knyga - į IOC muziejų

LTOK prezidento Artūro Poviliūno monografija „Olimpinė Lietuva 1918 - 2008 metai: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai" rado savo vietą Tarptautinio olimpinio komiteto muziejuje Lozanoje.

Apie tai IOC prezidento Jacques'o Rogge'o vardu padėkojęs „už puikią knygą", LTOK informavo IOC direktorius Cristope'as de Kepperis.

Knyga – solidi, 654 psl., susideda iš trijų dalių. Knygoje – daug istorinės, dar niekur nepublikuotos medžiagos. Pirmajame viršelio puslapyje  – Lietuvos futbolininkų, dalyvavusių 1924 m. olimpinėse žaidynėse nuotrauka, o paskutiniajame – Lietuvos sportinė delegacija per Pekino olimpinių žaidynių iškilmingą atidarymą. Viršeliuose atsispindi ryšys, simboliai tarp Lietuvos olimpinio sąjūdžio pradžios ir dabarties. Jų fone – Lietuvos sporto lygos įkūrimo (1922 m.) faksimilė. Knyga paįvairinta istorinėmis nuotraukomis, atkuriamojo LTOK suvažiavimo ir kitais dokumentiniais protokolais. 
 
„Pirmoji mintis parašyti šią knygą kilo 1998 -aisiais metais. Mano mintyse buvo literatūrinio  pobūdžio knyga, o išėjo monografinė. Darbą pasiūlė parašyti garsus Lietuvos istorikas, prof. dr. Alfredas Bumblauskas. Visą laiką norėjosi įamžinti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto istoriją. Tą mano idėją palaikė dar gyvas būdamas Pranas Rimša, kiti sporto žmonės, kurie prašė tą idėją įgyvendinti. 
 

Ėmiausi darbų. Pirminė mintis buvo – sugrupuoti visą medžiagą, kurios nereikėjo ieškoti, jinai buvo mano namuose, taip pat surinkti LTOK protokolus. Galvojau, rašysiu knygą apie tai, kaip kilo mintis atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, į kurio veiksmą įsivėliau kartu su visais. Išsiuntinėjom darbo grupės nariams laiškus, prašėme prisiminimų. Vieni į prašymą atsiliepė, o kiti ne“, – pristatydamas knygą pernai gruodį sakė A. Poviliūnas.
 

Kada rašėte šią monografiją?
Daugiausiai per savo vasaros atostogas. Berašydamas gavau pasiūlymą, kad gal reikėtų viską sudėlioti ne tiktai nuo 1988 metų, bet nuo pirmųjų olimpinių žaidynių, kuriose pradėjo dalyvauti Lietuvos sportininkai. Darbas nusikėlė kitai vasarai. Pavargti teko nemažai, tačiau buvau tvirtai apsisprendęs, kad, kas bebūtų, knygą turiu parašyti.
 

Nemažai mano rašinių buvo išspausdinta žurnale „Sporto mokslas“, jiems visiems pagal metus surasta vietos ir mano knygoje. Savo darbą buvau lyg ir baigęs, dailininkas Vytautas Gudelis, turintis nemažai archyvinių nuotraukų, žurnalų, buvo pasirengęs knygą apipavidalinti. Jis perskaitė mano kūrybą ir sako, kad čia – tikras mokslinis darbas.
 

Štai tada viskas ir prasidėjo. Knyga pateko į VU Senato pirmininko, prof. habil. dr., monografijų specialisto Vyginto Broniaus Pšibilskio rankas. Jis per vasaros atostogas atidžiai susipažino su mano darbu. Profesorius gyrė knygą, sakė, kad jam buvo įdomu skaityti, knygoje išaukštinamas sporto žmogus.
 

O po to iš jo lūpų išgirdau tai, kas pakirto mano rankas ir kojas. Profesorius parodė rankraštį su gausybe pastabų. Atrodė, rašiau, rašiau, vargau, vargau, – o nieko gero. Profesorius  pasakė, kad monografija – tai mokslinis darbas, kuris turi būti toks, o ne kitoks.

Ir tada viską reikėjo perrašyti?
Taip. Darbo buvo padaryta daug, nesinorėjo visko numesti šalin. Vien tiktai literatūros sąrašą pagal seką perrašinėjau gal kokius keturis kartus. Savo pastabas išsakė prof. dr. Alfredas Bumblauskas, kuris papildė literatūros sąrašą, su būsimąja knyga susipažino prof. habil. dr. Stanislovas Stonkus. Jis viską  perskaitė labai preciziškai, ištaisė klaidų, dirbo tarsi redaktorius. 
 

Namuose susidarė gal 10 krūvelių po 700 puslapių. Sunku ir patikėti, bet suradau jėgų ir kantrybės knygą net šešis kartus perrašyti. Buvo momentų, kad į savo darbą negalėjau žiūrėti, paprasčiausiai neturėjau  jėgų. Laimei, vien prie knygos nesėdėjau, reikėjo dirbti ir LTOK. Galvojau viską mesti, tačiau toliau tęsti darbą privertė prof.  Jonas Jankauskas. Per savaitę po kelis kartus, kartais netgi ir šeštadieniais, važiuodavau į VU ir dirbdavau. Tikrai ne vienas  pagalvojo, jog esu Universiteto darbuotojas. 
 

Kieno pinigais buvo išleista ši knyga?
Pinigus skyrė Europos olimpiniai komitetai, mums jinai nekainavo nė cento. Dabar, kada knyga jau išleista, ji tikrai vizualiai gražiai atrodo, bet didelio malonumo nejaučiu – jaučiuosi pavargęs, buvo per didelis atsakomybės jausmas. Tas džiaugsmas tikriausiai ateis kiek vėliau, kai gerai pailsėsiu. Šešeri metai įtempto darbo pareikalavo daug jėgų. Knygą galvojau baigti 2008 m., LTOK atkūrimo 20 metų proga, tačiau gyvenimas padiktavo ką kita, ir ji dienos šviesą išvydo dar po dvejų metų.