Lietuvos slidinėjimo perspektyvos: jų nėra?

Vankuverio olimpinės žiemos žaidynės vis labiau tolsta, tačiau jos dar ilgai bus analizuojamos, kadangi jau galvojama apie Sočio olimpines žaidynes.

Kaip Vanuverio olimpines žaidynes vertina Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos generalinis sekretorius, kelerius metus dirbęs su geriausiais Lenkijos slidininkais, praeityje neblogo lygio slidininkas Jakovas Gimbickis?

"Labai didelių perspektyvų nematau. Niekas nieko nežino, kokio meistriškumo slidininku gali tapti Modestas Vaičiulis – sportininkas tiktai dabar pasiekė aukštesnį lygį,  pradėjo dalyvauti tarptautinėje arenoje ir sunku pasakyti, koks jo meistriškumas bus po poros metų. Šiai dienai žingsnis po žingsnio ignalinietis eina pirmyn, tačiau kas gali garantuoti, kad Modestas ir toliau tobulės. Su jaunesniais sportininkais būna taip: kai kurie jų tobulėja iki 18-19 metų, o po to ima ir sustoja. Ryškus pavyzdys – visaginietė Irina Terentjeva, kuri ankstesniais metais buvo laikoma perspektyvia slidininke, džiugino rezultatais, o nuo 20 metų ji buvo tame pačiame lygyje arba rezultatai pradėjo blogėti“, – sako J. Gimbickis.

Ką reikėtų daryti, kad šis gabus sportininkas toliau tobulėtų, kad jo neištiktų I. Terentjevos likimas?

Reikėtų jam parinkti idealią, tiktai jam būdingų treniruočių metodiką ir palinkėti kokybiško darbo bei gerų sąlygų. Daug priklausys ir nuo trenerės. Dabar Modestą rinktinėje treniruoja Kazimiera Strolienė, kuri irgi mokosi ir jos negalima vadinti aukščiausios kvalifikacijos trenere.

Tačiau džiugina tai, kad ši slidinėjimo specialistė siekia žinių, yra imli, viską ką mato, logiškai supranta ir analizuoja. Tikiuosi ji iš to darys išvadas ir, kaip trenerė, tobulės. Tačiau Kazimiera yra perdaug emocinga ir tai – jos nemažas trūkumas, reikėtų būti ramesnei. Bet vėl gi – net ir tada, kai jinai taps gero lygio profesionalia trenere, K. Strolienė viena nieko nepadarys.

Viena dirbdama, ji gali pasiekti, kad sportininkas per aukšto lygio varžybas pateks į 30-uką, o toliau žengti – jau reikalinga komanda. Privalo būti ir gydytojas, ir masažuotojas, tepėjai, padėjėjai. Būtų geriausia, kad pats treneris teptų slides. Per ne itin aukšto lygio tarptautines varžybas nereikalaujama idealaus patepimo, nes slidininkų konkurencija yra žemesnė. Tačiau per olimpines žaidynes ar pasaulio čempionatus jau kitokie reikalavimai, ir K. Strolienė tinkamai slidžių tikrai nepateps.



Lietuvos slidinėjimo rinktinė neturi savo vyriausiojo trenerio, Vankuverio olimpinės žaidynės parodė, kad jis vis dėl to labai reikalingas. Kaip bus ateityje?

Pats pavadinimas nieko nereiškia. Iki Vankuverio olimpinių žiemos žaidynių nebuvo galimybių rinktinės vyr. treneriu paskirti nei Igorio Terentjevo, nei K. Strolienės. Praeitis rodė, jog jie tarpusavyje dar labiau nesutars. Kai ignalinietė buvo rinktinės vyr. trenere, o I. Terentjevas dirbo antruoju – nebuvo bendro darbo.

Vankuveryje jie abu buvo olimpinės rinktinės treneriai, bet nė vienas jų nebuvo paskirtas vyriausiauoju. Abu buvo atsakingi už savo auklėtinius. Iki pačių žaidynių tarp jų nebuvo jokio konflikto, ginčų, nesusipratimų. Kaip jie padėjo vienas kitam – nežinau, bet kitokio kelio nebuvo. Kokia situacija dabar? Nežinau, kaip mes susitarsime su pačiais treneriais ir asociacijos valdybos nariais, kada bus formuojama komanda naujam olimpiniam ciklui ir kas jai vadovaus. Bendrauju su visais ir prašau būti aktyviais šito svarstymo dalyviais, siūlyti ir aptarinėti rinktinės vyr. trenerio kandidatūras. Kada bendrausime, tikiuosi, priimsime gerą sprendimą. 

LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas dideles viltis sieja su tavimi...

Dabar aš esu LNSA generalinis sekretorius, o iki tol dirbau treneriu 25-erius metus. Iš Lenkijos į Lietuvą sugrįžau todėl, kad panorau išbandyti save vadovaujančiame darbe. Žinojau, kad po Vilmanto Gineito mirties nėra kam atlikti šitą darbą. Šiandieną galiu teigti, kad nesu labai prisirišęs prie šitos kėdės, padirbėjęs supratau, koks tai nedėkingas darbas.

Visi laukia, kad sprendimai būtų tiktai jų naudai, visi galvoja, kad tiktai jie yra svarbiausi. Jeigu kažkam geriau sekasi, ne visi būna laimingi ir patenkinti. Už tą darbą, kurį darau,  kad gaunu simbolinį atlyginimą ir esu patenkintas. Ne dėl pinigų čia atėjau, paprasčiausiai norėjau save išbandyti. Jeigu susidarytų tokia situacija, kad sportininkai norėtų, jog dirbčiau su jais, ir asociacijos valdyba to norėtų, – nežinau, gal ir rizikuočiau vėl grįžti dirbti treneriu.

Tačiau kas tada ateis į asociacijos sekretoriaus vietą? Man suderinti du darbus praktiškai būtų neįmanoma. Asociacijoje yra pakankamai daug organizacinių klausimų, vidiniai reikalai psichologiškai išvargina, nenori galvoti apie nieką. Jeigu žmogus sėdi kabinete, tai nereiškia, kad jis nieko nedirba. Visą laiką turi analizuoti, svarstyti. Lietuvos nacionalinėje slidinėjimo asociacijoje esu vienintelis apmokamas darbuotojas, todėl privalau daryti viską.

Pavyzdžiui, kiek būna vargo dėl nemokamaų treniruočių stovyklų, kurias apmoka Tarptautinė slidinėjimo federacija. Reikia dešimtis kartų skambinti ar rašyi laiškus, siekiant viską suderinti, jog nuvykę sportininkai neturėtų jokių problemų.

Pats buvai prasitaręs, kad po Vankuverio olimpinių žiemos žaidynių, atsižvelgiant į rezultatus, slidinėjimo sporte gali įvykti permainų. Pasiekimai per olimpines žaidynes nei geri, nei blogi. Tad ar bus tų permainų?

Taip, permainų noriu, bet vienas nieko nepadarysiu, nesu tas, kuris visiems būtų  didelis autoritetas. Aš tiktai patarinėju, o nuomones noriu išgirsti iš visų, kurias aptarinėsime. Daugumos nuomonė –  mūsų pagrindinis tikslas.

Kaip vertini "šeimyninę rangą“: Igoris Terentjevas treniruoja Iriną Terentjevą, Kazimiera Strolienė – Mantą Strolią?.. 

Nei blogai, nei gerai, viskas priklauso nuo jų santykių. Yra pavyzdžių, kad toks darbas duoda teigiamų rezultatų. Štai Anatolijus Šmigunas nuo pačios vaikystės iki dabar treniruoja savo dukrą, dukart olimpinę čempionę ir prizininkę Kristiną Šmigun. Su triskart olimpine čempione Julija Čepalova irgi dirba jos tėtis. Yra ir daugiau pavyzdžių.

Ta šeimyninė ranga gali būti, tačiau reikia žiūrėti, koks bus galutinis rezultatas. Jeigu šiandien I. Terentjevos darbas su tėčiu nėra geras, tai apie ką galima kalbėti. Teko daug pabendrauti su Mantu Strolia,  kuris pasakė, jog pasitiki savo mama, žino, kaip reika siekti auštų rezultatų ir toliau nori dirbti su ja. 

Mūsų slidininkų pasirodymu per Vankuverio olimpines žaidynes tikriausiai nesi nusivylęs?

Iki sportininkų išvykimo į žaidynes iš jų nieko ir nesitikėjau, bet galvojau, kad kartais būna, jog sportininkas ima ir „iššauna“. Jeigu, tarkime, M. Strolia būtų patekęs į 30-uką, sakyčiau – labai gerai. O dabar jo pasirodymą  vertinu nei gerai, nei blogai.  Jokių pretenzijų neturiu M. Vaičiuliui. Bandžiau įtikinti Jurijų Novoselskį, jog jam reikia keisti treniruočių metodiką, skirti daugiau dėmesio kitoms fizinėms savybėms lavinti.

Sportininkas tai suprato ir ta linkme pradėjo dirbti, tačiau per vienerius metus nieko nepadarysi. Organizmas, raumenynas, fizinės galios formuojasi per kelerius metus. Tą visaginiečiui reikėjo daryti jau anksčiau, gal būt šiandien jis būtų kito lygio sportininkas. 

Per  žaidynes gerai pasirodė lenkė Justina Kovalzcyk, su kuria ir tau teko truputį padirbėti...

To buvo galima tikėtis. Jos Vankuveryje pelnyti aukso, sidabro ir bronzos medaliai nieko nenustebino. Jau anksčiau sakiau, kad per Lenkijos 90 metų slidinėjimo sporto istoriją, tai pirma tokia talentinga moterų slidininkė, kuri realizavo savo sugebėjimus. Jai Lenkijoje sudarytos išskirtinės sąlygos. O štai pats didžiausias Lietuvos talentas Vida Vencienė iki galo savęs taip ir nerealizavo, nors ir turėjo didelių potencinių galimybių. 

Ji sublizgėjo tiktai per Kalgario olimpines žaidynes, o po to niekas jai nepadėjo, jog dar kartą būtų pakartotas tas rezultatas. Tokie talentai, jeigu jie neserga, nėra traumuoti, privalo vienokiu ar kitokiu atveju pakartoti save.