Sportas – viena iš gyvenimo aistrų

Lietuvių kalbos puoselėtojas, įvairių renginių vedėjas ir didelis sporto mėgėjas Juozas Šalkauskas balandžio 13 d. šventė 60 metų jubiliejų.

Jubiliatas buvo pagerbtas Kūno kultūros ir sporto departamente, Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete ir „Žalgirio“ sporto draugijoje. J. Šalkauskas tikino, kad metų jau nemažai, bet jis tų šešių dešimčių nejaučia. Regis, tik vakar švęstas 50-asis gimtadienis.

Visą laiką jus matome sportininkų būryje, Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete. Gal jaunystėje irgi aktyviai sportavote?
Taip, sportavau savo malonumui. Mėgdavau slidinėti, žaisti stalo tenisą. Vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo Joniškyje, o nuo 18 metų atvykau studijuoti į Vilnių. Joniškį iš tikrųjų galima pavadinti sportišku miestu. Nors puikus pedagogas ir treneris, fizinio lavinimo mokytojas Sigitas Adomavičius, išugdęs ne vieną atletą, iš manęs sportininko nepadarė, pomėgį sportuoti tikrai įskiepijo.

Dar ir dabar gimtinėje tenka vesti įvairias sporto šventes, varžybas, kurių vienas organizatorių yra Krepšinio muziejaus įkūrėjas Leonas Karaliūnas.

Kas labiausiai įsiminė iš jaunų dienų?
Kelionės į Rygą, kur vykdavome žiūrėti nuostabių čiuožėjų ant ledo pasirodymų. Mat Ryga joniškiečiams buvo arčiau negu Kaunas ar Vilnius.

Vieni sako, kad 60 metų nėra daug. Kiti atvirkščiai – kad daug. O kaip jums?
60 metų – ir daug, ir mažai. Jei save lygini su tais, kurie užgeso jauni, džiaugiesi, kad tau likimas leido du ar net tris kartus ilgiau už juos pagyventi. Tada atrodo, kad 60 metų – daug. Kai svajoji dar daug ką nuveikti, pamatyti, suvoki, kad laiko liko mažiau, negu pragyvenai, ir kai ko, ką galėjai nuveikti jaunystėje, jau nebepadarysi.

Dažnai matome jus su fotoaparatu rankose. Ką labiausiai mėgstate fotografuoti?
Fotoaparato iš rankų nepaleidžiu nuo vaikystės. Labiausiai mėgstu fotografuoti žmones, jų emocijas, užfiksuoti kelionių įspūdžius, įdomesnius renginius. Esu surengęs ne vieną personalinę fotografijų parodą.

Kaip fotografas, buvote akredituotas ir olimpinėse žaidynėse. Keleriose jų dirbote?
Akredituotas fotografu buvau Nagano (1998), Sidnėjaus (2000), Solt Leik Sičio (2002) olimpinėse žaidynėse, taip pat stebėjau ir fotografavau olimpiečių pasirodymus Atlantos (1996) bei Pekino (2008) žaidynėse.

Praėjusiais metais paminėjote 40 metų darbo LRT sukaktį. Ar nepabosta dirbti vienoje vietoje?
Toks darbas pabosti negali, nes jame nėra monotonijos, visą laiką keičiasi ir įvykiai, ir žmonės. Pats daug ką sužinai, turi ir ką klausytojams papasakoti.



Tenka keltis netgi 4 val. ryto. Kaip prisiverčiate tai padaryti?
Keliuosi ne ketvirtą, o trečią valandą ryto, nes pirmoji spaudos apžvalga prasideda 5.05 val. Prisiversti atsikelti turiu, nes radijo programa negali vėluoti nė minutės. Todėl lyja ar sninga, tamsu ar šviesu, į darbą ateiti laiku privalau.

Lietuvos žmonės jus išrinko LTV Kalbos grynuoliu. Kaip vertinate šį titulą?
Kalbos grynuolio titulą, ypač kai jį suteikė Lietuvos žmonės, labai vertinu.

Visą laiką per radiją apžvelgiate dienos spaudą, o pats ar nebandote rašyti, tarkim, sporto tematika?
Esu Lietuvos sporto žurnalistų federacijos narys fotografas. Retkarčiais šį bei tą parašau ir aš, tačiau sporto tematika, ypač kai yra gerai rašančių sporto žurnalistų, rašyti nesiryžtu.

Kolekcionuojate kaklaraiščius. Ar daug jų turite? Ar tai vienintelis jūsų pomėgis?
Kaklaraiščių kolekcija artėja prie 900 vienetų. Beveik du mėnesius galėčiau ryšėti kasdien vis kitą sportinį kaklaraištį. Vesdamas renginius, įvairias šventes, stengiuosi pasidabinti vienai ar kitai progai skirtu kaklaraiščiu. Šis pomėgis – ne vienintelis. Kaip minėjau, labai mėgstu fotografuoti, keliauti, taip pat skaityti poeziją.

Kiekvienais metais, artėjant Kalėdoms, porai savaičių išeinate atostogų ir tampate Kalėdų Seneliu. Keliaujate į vaikų darželius, lopšelius, į namus. Kiek metų tai darote?
Kalėdų Seneliu virstu jau daugiau kaip 30 metų – nuo to laiko, kai reikėjo gelbėti Naujųjų metų šventę sūnaus darželyje, nes niekas nesutiko būti šiuo personažu. Sekėsi neblogai, įgijau drąsos ir patirties. O dabar Kalėdų Senelis ateina ir pas mano vaikaičius.

Su „Žuvėdra“ kelis kartus vykote į pasaulio ir Europos sportinių šokių ansamblių čempionatus. Ar tai jūsų mėgstamiausias ansamblis?
Su šiuo puikiu ansambliu teko dirbti ne kartą. Tai mūsų šalies pasididžiavimas. Be abejo, jis mano pats mėgstamiausias sportinių šokių ansamblis. Visuomet laukiu „Žuvėdros“ skrydžio sportinių šokių čempionatuose, pirmenybėse, kur man dažnai tenka būti „varžybų balsu“...

Kuriai sporto šakai dar jaučiate simpatijas? Kuriam sportininkui?
Kaip ir daugelis sportui neabejingų lietuvių, domiuosi krepšiniu. Mėgstu ir futbolą, lengvąją atletiką. O simpatijas jaučiu daugeliui sportininkų, ypač tiems, kurie pasiekia geriausių rezultatų individualiose sporto šakose.

Esate užfiksavęs daug įdomių sporto akimirkų. Ar nesirengiate išleisti fotogtafijų albumo?
Jau esu išleidęs: „Permainingasis Naganas“ (1998) ir „Solt Leik Sitis: spalvinga baltoji olimpiada“ (2002). Albumų tekstus parengė Remigijus Kazilionis.

Ar viską padarėte per 60 metų, ką buvote suplanavęs?
Kadangi mano planai žemiški ir nesiekiu neįgyvendinamų tikslų, dažniausiai stengiuosi padaryti, ką esu užsibrėžęs. Bet juk planams pabaigos nėra.