Čempionių kalvė – ant tvirtų pečių

Su buvusiu ilgamečiu Lietuvos moterų dviračių rinktinės vyriausiuoju treneriu panevėžiečiu Valerijumi Konovalovu susieta bene pati ryškiausia mūsų šalies moterų dviračių sporto istorija. Vieną garsių dviratininkių būrį jis jau užaugino: įspūdingas pergales pasiekė Laima Zilporytė, Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė, Rasa ir Jolanta Polikevičiūtės, šviesaus atminimo Zita Urbonaitė. Tačiau plento žvaigždės viena po kitos jau paliko dviračių sportą.

Ar V. Konovalovui užteks jėgų užauginti dar vieną tokio didelio meistriškumo dviratininkių kartą? Treneris tik šypteli ir sako, kad senas dar nesijaučia. Kaip šiandien gyvena šis garsus dviračių treneris ir jo žmona L. Zilporytė, Seulo olimpinių žaidynių bronzos medalininkė?

RŪPESČIAI. Abu ir toliau paskendę dviračių sporto rūpesčiuose. Tiesa, dabar Valerijui jau mažesnė atsakomybė, jis – ne Lietuvos moterų rinktinės vyr. treneris. Nereikia vaikščioti po įvairius susirinkimus, dažnai važinėti į Vilnių.

„Mažiau popierizmo, kuris iš trenerio atima labai daug laiko, nes dokumentus visada reikia sutvarkyti. Padedu dabartinės rinktinės vyr. treneriui vilniečiui Gediminui Kastanauskui, daug laiko skiriu savo dviračių klubo „Fortūna“ veiklai. Stengiamės įvairaus amžiaus grupių šalies rinktinėms deleguoti kuo daugiau dviratininkių.

Be Panevėžio, sujungėme dar tris rajonus – Pasvalį, Biržus ir Kupiškį, ten jau vyksta mūsų treniruotės, su dviratininkėmis dirba mūsų klubo treneriai. Jau pasiekti ir pirmieji rezultatai, savo amžiaus grupėse iš minėtų rajonų parengtos Lietuvos čempionės ir prizininkės“, – sako V. Konovalovas.

Jis bendradarbiauja ir su Lietuvos dviračių treko rinktinės vyr. treneriu Antanu Jakimavičiumi. Sportininkes, kurios nepatenka į treko grupes, Valerijus rengia plento išbandymams, stengiasi, kad užsienio klubai į mūsų dviratininkes atkreiptų dėmesį ir jas pakviestų į savo klubus. Dabar Lietuvos plento rinktinė neturi tokio gero finansavimo, kokį turėjo V. Konovalovo vadovaujama ankstesnė žvaigždžių komanda.

„Mes galėjome dalyvauti visose prestižinėse daugiadienėse lenktynėse, dviratininkės jose tobulėjo. Kai sumažėjo finansavimas, liko vienintelis variantas – užsienio klubai. Stengiamės, kad šiomis sunkiomis sąlygomis mūsų veikla nesustotų, ieškome įvairiausių būdų išgyventi, išlaikyti sporto bazę, dviračių trenerius“, – sako panevėžiečių treneris.

VILTYS. Iš dviratininkių, kurias V. Konovalovas ankstesniais metais pasikvietė iš Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, dabar lenktyniauja Rasa Leleivytė, Aušrinė Trebaitė (plente ir treke), Edita Janeliūnaitė. Pastaroji dviratininkė per Europos čempionatą užėmė dešimtą vietą, o debiutuodama pernykščiame pasaulio čempionate Australijoje sunkioje trasoje sugebėjo baigti lenktynes.

Iš tų dviratininkių pedalus dar mina Urtė Juodvalkytė, Edita Ungurytė. Tačiau Valerijus daugiausia tikisi iš R. Leleivytės – ji per Londono olimpines žaidynes turi galimybių kovoti dėl labai aukštos vietos.

„Dabar ieškome naujų talentingų dviratininkių. Tačiau išugdyti tokio didelio meistriškumo komandą, kokia buvo anksčiau, daug sunkiau. Sportininkės buvo sukeltos į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, joms buvo sudarytos visos sąlygos mokytis ir treniruotis. Po dviejų pamokų laukdavo 2–2,5 val. treniruotė, tada vėl trys pamokos ir vėl treniruotė.

Dviratininkės buvo gerai maitinamos, jos galėjo pasilepinti netgi juodaisiais ikrais, kurių tuo metu nebuvo lengva gauti. Į ilgalaikes pratybų stovyklas su sportininkėmis važiuodavo ir mokytojas. Internatinėje mokykloje per ketverius metus dviratininkės subręsdavo, gaudavo tvirtus pagrindus. Dabar tokių galimybių nėra. Jaunosioms sportininkėms neįmanoma surengti dviejų treniruočių per dieną, nes joms pusę dienos reikia praleisti mokykloje“, – sako V. Konovalovas.



DEŠINIOJI RANKA. Daug patirties sukaupęs V. Konovalovas bando išgyventi ir tokiomis sąlygomis. Dešiniąja Valerijaus ranka tapo jo žmona Laima – praeityje garsi Lietuvos dviratininkė, Seulo olimpinių žaidynių bronzos medalininkė, pasaulio čempionė, daugiadienių lenktynių „Tour de France“ dalyvė. Pastarųjų lenktynių ji negali užmiršti iki šių dienų.

Laima – pirmoji lietuvė, dalyvavusi prestižinėse lenktynėse Prancūzijos keliais. „Jokios kitos dviratininkių varžybos joms neprilygsta. Kas tose varžybose dalyvauja, ilgai jų negali užmiršti. Tai buvo kone pačios sunkiausios lenktynės mano gyvenime. Kalnų perėjose jautėmės lyg alpinistės – būdavo etapų, kai po 20 km kildavome į viešų. Atsidurdavome kažkur padebesiuose, bijojome žvilgtelėti žemyn, nes galva svaigdavo“, – prisimena Laima.

L. Zilporytė buvo ilgametė Lietuvos moterų dviračių rinktinės kapitonė. Visur reikėjo rodyti pavyzdį. Pikta jai būdavo distancijoje, kai kuri nors komandos draugė neatiduodavo visų jėgų, kad pasiektų pergalę, neįvykdydavo keliamų užduočių. Laima, didžiajam sportui atidavusi 12 savo gyvenimo metų, buvo nepaprastai reikli. Tokia ji išliko ir iki šių dienų.

„Norint patekti į SSRS rinktinę, reikėjo būti visa galva aukštesnei už kitas. Jeigu tapdavau SSRS čempione, dar nebūdavo aišku, ar treneriai pakvies mane dalyvauti pasaulio čempionate. Savo pačią gražiausią pergalę pasiekiau Seule. Tai buvo atpildas už visas mano kančias, patirtas neteisybės nuoskaudas.

Prieš olimpines žaidynes Valerijui sakiau, kad nuvažiuosiu ir 200 km, kad tik mane pakviestų į olimpinė rinktinę. Pakvietė. Gerai žinojau, kad jeigu Seule nelaimėsiu medalio, būsiu sugniuždyta“, – prisimena Laima.

ADMINISTRATORĖ. Nors dabar L. Zilporytė jau nesėda ant dviračio – pastarąjį kartą juo važinėjo prieš ketverius metus, ji visą laiką būna su dviratininkėmis. Su jomis būna per treniruotes, važiuoja į pasaulio čempionatus, nuolat stebi dviratininkių kovas. Dabar ji – Panevėžio „Fortūnos“ dviračių sporto klubo, kuriame treniruojasi apie 50 dviratininkų ir dirba septyni treneriai, administratorė. Rūpesčių nemažai, reikia prižiūrėti visą ūkį, rūpintis nedideliu viešbutuku, kuriame gali gyventi 30 žmonių.

Didelis džiaugsmas Laimai – sūnus Ignas, kuris pasekė jos pėdomis ir jau dalyvavo olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionatuose, prestižinėse daugiadienėse lenktynėse „Tour de France“. „Negaliu sėdėti namuose, kai Ignas dalyvauja varžybose. Dažnai surandu galimybę ten nuvažiuoti ir būti šalia sūnaus, jį palaikyti morališkai. Kartais jam ir maistą gaminu, nors šiaip Ignas savarankiškas ir pats moka pasigaminti valgyti bei pasirūpinti savimi“, – sako garsioji dviratininkė.

Kai vyksta pasaulio ir Europos čempionatai, Laimai lakstymo būna daug. Išvažiuoja į varžybas ir jose turi praleisti visą dieną. Į viešbutį sugrįžta tik vakare. „Laima jau iš vakaro visai mūsų sportinei delegacijai pradeda gaminti sumuštinius, gėrimus – treneriai, aptarnaujantis personalas per lenktynes būna pavalgęs ir gali stebėti po kelias valandas truksiančias lenktynes. Prieš varžybas dviratininkams tenka ir masažą daryti, kojas tepalais ištrinti. Laima baigė specialius masažo kursus, turi diplomą“, – sako V. Konovalovas.

SŪNUS. Kai į namus sugrįžta jų sūnus Ignas, po sunkių pratybų Laima jam irgi daro masažą. Kai Ignas dar buvo mažiukas ir žvalgėsi į dviračius, ji nelabai norėjo, kad šeimoje atsirastų dar vienas dviratininkas.

„Tada man atrodė nerimta. Maniau, Ignas pažais su tuo dviračiu, atsiras spragų moksle, o rezultatų nebus jokių. Tačiau ilgainiui žiūriu, kad dviračių sportas Ignui – ne žaidimas, jis į tai labai rimtai žiūri. Matydavau, kaip jis su tėvu ilgai sėdi ir analizuoja planus, kuria ateities vizijas. Kiekvienais metais Ignas vis rimčiau kibdavo į darbus.

Gerai žinau, kad dviračių sportas labai sunkus ir jeigu vaikas nenorės, jo nepriversi sėsti ant dviračio. Ignas įrodė, kad dviračių sportas – jo darbas ir pagrindinis tikslas. Šia sporto šaka sūnus dabar ir gyvena“, – sako Laima, su vyru auginanti ir dukterį Irmą.

VARŽYBOS. Kelerius metus L. Zilporytė rengdavo savo taurės jaunųjų dviratininkų varžybas, į kurias suvažiuodavo ir kitų šalių komandos. Tačiau prieš trejus metus graži iniciatyva nutrūko. Buvusi dviratininkė nepraranda vilčių tas puikias varžybas vėl kada nors atgaivinti. Bet kartu ir... nenori.

„Atvirai kalbant, labai daug rūpesčių. Reikia gauti leidimus rengti varžybas, uždaryti gatves. Iki gyvo kaulo įgriso vaikščioti pas rėmėjus ir prašyti pinigų. Einu ir lenkiuosi žemai, nes noriu surengti Zilporytės taurės varžybas. Negaliu pakęsti, kai rėmėjai save aukština, o aš prieš juos turiu lankstytis“, – teigia L.Zilporytė.