Taiklesni už medžiotojus

Biatlonas? Et, sporto šaka kaip šaka – numos ranka dažnas. Užsidėjai slides, pasiėmei šautuvą ir skriek nuo kalnų. Niekas tau nesutrukdys – net kiškiai ir šernai, pamatę kyšantį vamzdį, spruks į šalį. Atrodo, vienas malonumas. Tačiau…

Kai užsukome į Sapieginės slidinėjimo bazę, koridoriais vaikštinėjo atletiškos išvaizdos vaikinai, apsiginklavę šautuvais.

– Treneris, kodėl kartais nesiseka? Juk, rodos, šaudau ne blogiau už kitus, o kai tik varžybos – šūviai skrieja pro šalį.

– Nenusimink, Lechai, šaudymas ne vienam „kortas“ sumaišo. Juk net prancūzai, kurių komandos pagrindą sudarė policininkai, per pasaulio pirmenybes Skvo Velyje šaudė „dievui į langus“…

Tad štai į kokią „medžioklę“ išsiruošė šie vaikinai – Vilniaus biatlonininkai, sudarantys respublikos rinktinės pagrindą.

Diena pasitaikė nekokia: spaudė 23 laipsnių šaltis, pūtė žvarbus vėjas. Tačiau tai nebaugino biatlonininkų.

– Vyručiai, paskubėkite! – paragino treneris J. Adamonis. – Sušalsite!

… Vienas po kito į trasą išėjo dešimt petingų, aukštų vaikinų.

– Šiandien treniruosimės ilgiau, – pridūrė J. Adamonis.

Sportininkai nesiginčija, nes žino, kad, norint tapti geru biatlonininku, reikia daug treniruotis. Juk neveltui sakoma, kad biatlonas – viena sudėtingiausių žiemos sporto šakų. Norint nugalėti neužtenka greitai įveikti 20 km slidinėjimo distanciją, bet reikia ir taikliai šaudyti. Biatlono sporto istorija žino daug pavyzdžių, kai ir pasaulinio garso sportininkai dažnai pralaimi net per savo miesto pirmenybes. Vadinasi, jie blogai šaudė arba nekaip įveikė slidinėjimo distanciją.

… Į pakalnę jau leidžiasi inžinierius J. Vilūnas, B. Baronas, A.Vilčinskas, K. Paplaitis. Retkarčiais suvirpa rankų raumuo, nukrenta prakaito lašas. Jau matyti ir šaudykla. Dabar reikia sumažinti greitį, atsipalaiduoti…

Pirmasis atskuba Jonas Vilūnas. Sustoja, iš lėto nusiima šautuvą. Matyti, kaip dreba vaikino ranka, sunkiai kilnojasi krūtinė. Tik susikaupti, nesijaudinti! Juk paleisi šūvį į laukus, ir teisėjai tau priskaičiuos dvi baudos minutes. O paskui… Ne, geriau apie tai negalvoti. Menki juokai atkovoti prarastas minutes!

Pasigirsta šūvis.

– Šaunuolis, Jonai!

O kitas – pro šalį… Joną išmuša prakaitas. Jis gerai žino, ką tai reiškia, nes anksčiau buvo vienas pajėgiausių respublikos slidininkų. Tačiau vaikinas pirmenybę atidavė biatlonui.

– Kurgi rasi didesnį malonumą, jei ne medžiodamas. O argi biatlonas nepanašus į medžioklę?

Tačiau, atvirai kalbant, J. Vilūnas anksčiau nesidomėjo nei medžiokle, nei biatlonu. Pasigyrė savo bendravardžiui Adamoniui, kad mėgstąs šaudyti, ir nuo to viskas prasidėjo. Tačiau sportininkas buvo ne iš tų, kuriuos lengva prikalbinti.

O neseniai J. Vilūnas per šalies „olimpinių vilčių“ komandų turnyrą įvykdė sporto meistro normą. Tai jau daug ką pasako: vadinasi, dar viskas priekyje. Apie vaikino perspektyvą neslepia vilčių ir respublikos rinktinės treneris J. Adamonis.

– Per tarptautines varžybas Leningrade Jonas šaudydamas pasiekė tokį pat rezultatą, kaip ir nugalėtojas N. Puzanovas, tačiau silpniau įveikė distanciją. Dar maža greičio ir ištvermės…

Ant kalnelio pasirodo ir L. Česnovičius, vienas pajėgiausių respublikos biatlonininkų. Dar vasarą buvo sušlubavusi Lecho sveikata, ir jis kurį laiką mažiau dėmesio skyrė bendram fiziniam pasiruošimui, o daugiau šaudė. Tad vaikino silpnoji pusė – slidinėjimas. Tačiau per neseniai Leningrade vykusias varžybas Lechui „koją pakišo“ šaudymas.

– Tokia jau sporto šaka, kur reikia būti ir taikliam, ir greitam, – sako biatlonininkas.

Galbūt dėl to Lecho idealas – novosibirskietis A. Mamatovas, kuris, puikiai šaudydamas ir slidinėdamas, per olimpines Grenoblio varžybas užtikrino pergalę mūsų šalies biatlono estafetės komandai.

– Laisviau, Lechai, neskubėk!

Sportininkas sustoja, pasitaiso šautuvą. Atsipalaiduok, kad nori, kai įveikta jau 15 kilometrų! Sukaustyti raumenys, švininės kojos… Rodos, kristum į pusnį ir nebesikeltum…

Prie šaudyklos artėja ir kitas biatlonininkas – Lenino rajono sporto komiteto pirmininkas J. Jankeliūnas. Vaikinas jau pavargęs, tačiau Jonas ne iš tų, kurį reikėtų raginti: jis tvirtai pasiryžęs tapti geru biatlonininku. Kol kas sportininkas dar nekaip šaudo, tačiau…

– Koks gi iš manęs vyras, jei neišmoksiu taikliai šaudyti!

Nuo vyresnių draugų neatsilieka ir B. Baronas, draugų vadinamas „biatlono ateitimi“. Bronius dar nepasiekė aukštų rezultatų, tačiau nuolat tobulėja. Suaugusių pėdomis seka ir A. Vilčinskas bei K. Paplaitis, kurie ateityje žada pakeisti savo draugus.

Treniruotė pasibaigė. Biatlonininkai išsiskirsto. Tačiau neilgam – rytoj vėl į „darbą“. Artėja respublikos pirmenybės…



1969-ųjų įvairenybės
„Tiksli Irenos rapyra“. Tokia antrašte „Doičes Športecho“ laikraštis pavadino straipsnį apie 25 metų Kauno studentės Irenos Mickutės pergalę neseniai Berlyne pasibaigusiame tarptautiniame fechtavimo turnyre, kuriame dalyvavo Austrijos, Bulgarijos, Lenkijos (Bydgoščo rinktinė), VDR, Rumunijos ir Tarybų Lietuvos šaltojo ginklo meistrai. Laikraštis „Doičes Športecho“ rašo: “Labai įdomiai vyko rapyrisčių susitikimai. Į šešetą stipriausiųjų pateko trys Rumunijos, dvi VDR fechtuotojos ir kaunietė Irena Mickutė, kuri nieko nepasižymėjo per paruošiamuosius susitikimus. Tačiau per lemiamas kovas paaiškėjo, kad santūrioji Irena Mickutė yra geriausia turnyro rapyristė, dar kartą įrodžiusi tarybinės fechtavimo mokyklos pranašumą.“

***
 

Lietuvos Mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo institutas sulaukė neįprastų svečių – su ilgakotėmis meškerėmis ir spiningais čia susirinko geriausi „Nemuno“ draugijos žvejai mėgėjai. Ankstyvą šeštadienio rytą, nepaisydami šalto oro, varžybas pradėjo spiningo trikovės dalyviai. Nugalėjo šeimininkai – Kauno rajono žvejai, pralenkę Tauragės ir Rokiškio komandas. Asmeniškai mėtant į taikinį su beinercine rite, nugalėjo minėto instituto inžinierius technologas V. Sidarčiukas, surinkęs trikovėje 237 taškus. Beje, jo rezultatas metant į tolį – 66 metrai. Pavakary žvejai užėmė vietas prie Nemuno senvagės. Ir čia geriausiai sekėsi V. Sidarčiukui, kuris sugavo 77 žuvis. Sekmadienį savo laimę Nevėžyje bandė spiningo mėgėjai. Lamingiausi buvo kupiškėnas J. Gruodis, sugavęs sterką, bei Mechanizacijos ir elektrifikacijos instituto mokslinis bendradarbis V. Bojoravičius, ištraukęs lydeką. Jaunių grupėje nugalėjo Vilniaus moksleivis E. Savickas bei Mechanizacijos ir elektrifikacijos instituto mokslinė bendradarbė R. Ingelevičiūtė.

***
 

Praėjusio trečiadienio vėlyvą pavakarę, kai centriniame „Žalgirio“ stadione artėjo prie pabaigos moksleivių spartakiados lengvaatlečių varžybos, žurnalistai sujudo. Ypač tada, kuomet baigė rungtyniauti penkiakovininkės, kurios pasiekė LTSR merginų ir mergaičių rekordus. Spaudos darbuotojai norėjo bent svarbiausias žinias telefonu kuo greičiau perduoti į redakciją. Deja, stadione kažkodėl patalpos, kur yra telefonai, buvo užrakintos. Štai kodėl respublikiniai laikraščiai ketvirtadienį išėjo be pranešimų apie naujausius moksleivių pasiektus rekordus…

Skaičiai

1
Europos čempionu su SSRS rinktine tapęs krepšininkas Modestas Paulauskas išrinktas 1969 m. geriausiu Lietuvos sportininku. Šis titulas jam atiteko jau ketvirtą kartą.

3
Vilniaus „Kibirkštis“ tapo pirmąja Lietuvos moterų krepšinio komanda, iškovojusia SSRS pirmenybių medalius. Trenerio Algio Gedmino auklėtinės galutinėje ekipų rikiuotėje užėmė trečią vietą.

250
Kauno turistų klubo jaunimo sekcijos „Sakalas“ surengtose miesto ir rajono moksleivių orientavimosi sporto varžybose dalyvavo 250 mokinių. Nugalėjo A. Dikinis ir Z. Skirgailaitė.