R. Kurtinaičio receptas - darbas

„Kai rungtynių pabaigoje mėtėme baudas, aš jau tikėjau, kad pergalė niekur nebepabėgs. „Chimki“ nusipelnė šio titulo“, – Rusijos sporto dienraščiui „Sport Express“ teigė laimingas R. Kurtinaitis.

– Šį sezoną „Chimki“ nesėkmingai žaidė ir su „Uniks“, ir su CSKA. Ką jūs pakeitėte?, – dienraštis paklausė lietuvio.

– Geriau to paklausti vaikinų. Kad ir to paties Zorano Planiničiaus. Jis rungtyniavo NBA, elitiniuose Europos klubuose, bet sako, kad anksčiau dar neteko taip treniruotis. Receptas paprastas – reikia dirbti. Aišku, iš pradžių vaikinams nepatiko tie krūviai, kuriuos aš pasiūliau. Tačiau dabar, pasižiūrėkite, šokinėja, glėbesčiuojasi. Laimėti juk visada malonu...

Kiekvienos didelės pergalės pamatu turi tapti sunkus darbas. Dvi dienas iš eilės mes po 40 minučių žaidėme greitą, agresyvų krepšinį. Ir abu kartus sugebėjome ketvirtuose kėliniuose padidinti apsukas. O kokių nors ypatingų psichologinių sėkmės receptų aš neturiu. Pasisekė dėl komandos. „Chimki“ klube surinkti geri, protingi, aukšto krepšinio intelekto žmonės. Malonu su tokiais dirbti. Tik pasakysi kažkokią idėją, ir visi iškart viską supranta.

– Sutinkate su komisijos sprendimu naudingiausio žaidėjo titulą skirti Vitalijui Fridzonui?

– Aš niekada nesakau, kad tas sužaidė gerai, o anas prastai. Mes kovėmės kaip komanda ir laimėjome kaip komanda. Tarkime, Thomasas Kelati surinko nedaug taškų, tačiau ir pusfinalyje, ir finale jis pataikė lemiamas baudas. Sergejui Moniai finale nesisekė pataikyti – būna, nieko baisaus. Bet jis cementavo visą mūsų žaidimą ir atkovojo lemiamą kamuolį. „Chimki“ nėra individualistų, kurie žaidžia dėl statistikos ir po mačo bėga pasižiūrėti į protokolą.

– Kaip pavyko kompensuoti Keitho Langfordo netektį?

– Jis labai svarbus žaidėjas. Tokius vadina „20 taškų“. Manau, kad šį sezoną jis yra geriausias žaidėjas Europoje. Ir puikiai dirbo per treniruotes. Tačiau kilo problemų dėl jo kelių ir dabar mums jo labai trūksta. Kita vertus, tai tik dar labiau suvienijo komandą.



– Kurios rungtynės buvo sunkesnės – pusfinalis ar finalas?

– Finalas visada yra ypatingas. Kai mes gerokai atsiplėšėme antrame kėlinyje, šmėkštelėjo mintis „galbūt pavyks nesunkiai“, bet...Patys viską matėte. Iš kitos pusės, žiūrovai mėgsta įtemptas pabaigas. O ir „Chimki“ naudinga laimėti būtent taip, sunkioje kovoje. Nors mano galva, mes kontroliavome susitikimo eigą. Jautėsi, kad „Chimki“ šiandien šiek tiek stipresnė nei CSKA. Bet jie taip pat progresuoja akyse. Jonas Kazlauskas kažkada treniravo mane, tad puikiai žinau, kad jis yra geras specialistas.

– Jūs kartais taip emocingai reaguojate į arbitrų sprendimus...

– Tiesiog manyje vis dar gyvas žaidėjas. Viduje aš vis dar labiau krepšininkas nei treneris. Visada prieš rungtynes perspėju teisėjus, kad nesu nusiteikęs neigiamai jų atžvilgiu ir labai gerbiu jų darbą. Ir arbitrai supranta, kad nenoriu jų įžeisti ar sukelti abejonių dėl jų profesionalumo. Tiesiog treneris negali ramiai sėdėti ant kėdės su cigarete dantyse.

Aš taip pat dažnai prašau teisėjų paaiškinti tam tikrų situacijų traktavimą, kad galėčiau duoti atitinkamas instrukcijas savo žaidėjams. Mano dialogai su arbitrais yra būtent dialogai. Ir net nepamenu, kada paskutinį kartą buvau nubaustas technine pražanga.

– Ką manote apie Vieningosios lygos perspektyvas?

– Man šis projektas patinka. Mes su Šarūnu Marčiulioniu ir Aleksandru Volkovu dažnai prisimindavome, kaip būdavo smagu SSRS čempionate. Skirtingos krepšinio mokyklos, skirtingi stiliai... Tegu mūsų vaikai dabar gyvena skirtingose šalyse, tačiau krepšinio idėja vis dar jungia visus.