Vilnius tapo tramplinu į Japoniją

Vilniuje vykusiame Europos čempionate lietuviai laimėjo net 14 medalių: 4 – aukso, 5 – sidabro ir 5 – bronzos. Vis dėlto už titulą sportininkams svarbesnė iškovota teisė dalyvauti Japonijoje vyksiančiame pasaulio čempionate, dar vadinamame karatė olimpiada.

Susumavus pastarųjų trejų metų rezultatus, kelialapius į stichinės nelaimės nusiaubtą Japoniją užsitikrino Rita Pivoriūnaitė, Inga Mikštaitė, Margarita Čiuplytė, Rūta Brazdžionytė, Eimantė Leliukaitė, Donatas Imbras, Lukas Kubilius, Darius Gudauskas, Andžejus Milevskis ir Mindaugas Pavilionis. Patekti į rinktinę dar pretenduoja Orestas Procas, Dmitrijus Aleksandrovas, Andrius Draugelis. Galutinė komandos sudėtis paaiškės gegužę.

„Europos pirmenybių lygis visada aukščiausias tada, kai vyksta atranka į pasaulio čempionatą“, – sakė D. Imbras (svorio kategorija daugiau kaip 90 kg).

Penktą kartą Europos čempionu tapęs ir Lietuvai iš vyrų vienintelį aukso medalį laimėjęs D. Imbras pergalės nesureikšmino: „Iš esmės man tai buvo atranka į pasaulio čempionatą. Keitėme taktiką, todėl pasitikrinau, kaip ji veikia. Dabar analizuosime ir bandysime taisyti klaidas. Laimėjus atrodo, kad viskas gerai, bet peržiūrėjus įrašus išryškėja aibė klaidų. Visada sakiau, kad džiaugtis gali tada, kaip laimi visas kovas nokautais. Pas mus tokio sportininko nebuvo nė vieno. Vadinasi, neturime kuo džiaugtis, bet turime kur tobulėt.“

Profesionalaus sportininko karjerą po pasaulio čempionato planuojantis baigti 31 metų D. Imbras neslėpė, kad jo tikslas – Europos ir pasaulio pirmenybių aukso medaliai. Vienas jų – jau sportininko rankose. Tiesa, planetos auksą iškovoti bus gerokai sunkiau. Į Japoniją susirinks geriausi planetos kiokušin karatė meistrai, 32 moterys ir 144 vyrai. Nebus jokių svorio kategorijų.

„Labai daug dirbu su sporto gydytojais ir įvairių sričių specialistais, tad tikiuosi, kad šie metai man bus patys geriausi. Noriu su trenksmu išeiti iš aktyvaus sporto“, – yra sakęs D. Imbras.

Sportininkai, treneriai pripažįsta, kad ši nacionalinė rinktinė – solidžiausia, kokią Lietuva yra turėjusi.

„Man atrodo, kad per visus karatė kiokušin gyvavimo metus tai brandžiausia Lietuvos suaugusiųjų rinktinė. Tikiuosi, kad ateityje kada nors dar turėsime tokią. Merginos laimėjo visose kategorijose, vaikinams kiek sunkiau sekėsi, bet turime aukso medalį“, – sakė sidabro medaliu pasidabinęs klaipėdietis L. Kubilius.

Finale D. Imbrui pralaimėjęs L. Kubilius apmaudo neliejo. Uostamiestyje savo kiokušin karatė klubą turinčiam sportininkui daug svarbesnės auklėtinių pergalės.

„Rengimasis varžyboms nėra mano pagrindinė užduotis. Daug dirbu su vaikais, todėl jiems teikiu pirmenybę. Asmeniniu rezultatu esu lyg ir patenkintas“, – sakė sportininkas.

Europos čempione tapusi R. Pivoriūnaitė (iki 55 kg) teigė sulaukusi daugybės teigiamų nuomonių apie čempionato organizavimą: „Prie manęs priėjo nemažai užsieniečių, dėkojo už čempionatą, sakė: „Puikiai suorganizuotas, kaip visada Lietuvoje.“

Sportininkė tikėjosi kiek geresnio vyrų pasirodymo, tačiau pripažino, kad bendras rinktinės rezultatas – išties džiuginantis: „Tai pats geriausias rinktinės pasirodymas, iškovota daugiausia medalių. Žinoma, norėjosi iš vyrų daugiau aukso medalių, bet buvo tik vienas. Moterys padarė maksimumą, pakartojome pernykštį pasirodymą. Manau, tai geriau, nei buvo galima tikėtis.“

Ne visi sportininkai buvo patenkinti užimta vieta. Triskart Europos čempionas D. Gudauskas (iki 90 kg) pusfinalyje pripažino vengro Zsolto Balogho pranašumą. Trečia vieta – ne tas rezultatas, kurio sportininkas tikėjosi. Viena pagrindinių priežasčių, sutrukdžiusių iškovoti tauresnės prabos medalį, – vis atsinaujinančios traumos.

„Dar kartą traumos pakerta. Man yra plyšę abiejų kojų raiščiai, gydytojai nedrįsta operuoti, nes reikėtų juos arba nuplėšti ir prisiūti, arba laukti, kol nuplyš. Pasirinkau antrąjį variantą, tad ir sportuoju dabar, kojos nėra nei stabilios, nei laisvos“, – guodėsi sportininkas.

D. Gudauskas pripažįsta, kad varžovai nevengia pasinaudoti jo silpnąja vieta: „Tą patį vengrą pernai nokautu nugalėjau per tris pirmas kovos minutes, o šiemet jis įžvelgė mano silpnąją vietą ir pradėjo šienauti per kelius. Taisyklės labai subjektyvios, vieni leidžia, kiti – ne. Manau, tokie dalykai turėtų būti uždrausti, tai – sportininkų traumavimas.“