Dviratininkės olimpinės viltys - miglotos

Lietuvos mažųjų dviračių kroso (BMX) lyderei Vilmai Rimšaitei sezonas prasidėjo itin sėkmingai. 28 metų šiaulietė Pietų Afrikoje pirmą kartą pateko į pasaulio taurės varžybų finalą (6 vieta), o Europos čempionato pirmajame etape Belgijoje užėmė antrąją vietą, važiavo ir antrojo etapo finale.

Žemyno BMX dviratininkių reitinge V.Rimšaitė iš 12-osios vietos šoktelėjo į 8-ąją, o pasaulio reitinge pakilo į 20-ąją poziciją.

Tiesa, puikų sezono startą sudrumstė nesklandumai dėl treniruočių. Šį savaitgalį, balandžio 23-24 dienomis, sportininkė varžosi Prancūzijoje, kur vyksta Europos čempionato 3 ir 4 etapo lenktynės. Paryžiuje apsistojusi V.Rimšaitė šių varžybų išvakarėse 15min.lt pasakojo, kad Prancūzijos sostinėje niekaip negalėjo rasti sporto klubo, kuriame galėtų padirbėti su treniruokliais.

Daug metų būdama pirmajame pasaulio BMX dviratininkių dvidešimtuke, V.Rimšaitė dar nė karto nedalyvavo olimpinėse žaidynėse. Per plauką nuo Pekino olimpiados likusi sportininkė, didelių vilčių nepuoselėja ir šiame olimpiniame cikle. Atrankos sistema lietuvei yra itin nepalanki.

Ji veikia taip: iki 2012 m. pasaulio čempionato dvi geriausios kiekvienos šalies sportininkės renka taškus savo šaliai. Taip sudaromas šalių reitingas, pagal kurį į olimpines žaidynes pirmos keturios valstybės gali siųsti po dvi sportininkes, 5-8 vietą užėmusios šalys – po vieną. Dar 2-3 dviratininkės bus atrenkamos pagal pasaulio čempionato rezultatus, o vienai arba dviems sportininkėms atiteks vardiniai kvietimai. Kadangi Lietuvoje daugiau nėra pajėgių BMX dviratininkių, Lietuvai reitingo taškus renka vienintelė V.Rimšaitė, kai kitoms šalims – dvi sportininkės.

Vilma, pasidalink įspūdžiais apie sezono pradžią.
Pirmasis Europos čempionato etapas Belgijoje buvo ypač sėkmingas, užėmiau antrą vietą. Seniai jau buvau ant podiumo. Esu viena iš šalies, viena treniruojuosi, kai daugelis šalių Europoje turi nacionalines rinktines, kur suburtos geriausios dviratininkės kartu treniruojasi ir dirba labai sistemingai. Taigi laimėti medalį buvo labai smagu. Europoje moterų BMX lygis yra labai aukštas, yra maždaug 16 panelių, kurios visos gali laimėti. Pavyzdžiui, prancūzė Audrey Le Corguille, kuri laimėjo pirmąjį etapą, antrajame net nepateko į finalą.

Iš Belgijos vykau į Pietų Afriką, kur vyko pirmasis pasaulio taurės etapas. Nors kvalifikacija buvo išties sunki, vėliau ir čia viskas klostėsi tiesiog puikiai. Pirmą kartą pasaulio taurės varžybose papuoliau į finalą, iki tol buvau važiavusi tik pusfinaliuose. Šįkart pusfinalio važiavime įvyko didelis griuvimas, bet tai nutiko man už nugaros, todėl nesakyčiau, kad man pasisekė ir kad šio griuvimo dėka patekau į finalą. Nuo pat varžybų pradžių buvau labai gerai ir kovingai nusiteikusi, buvo puiki savijauta, gal todėl viskas pavyko.

Pasaulio taurė formaliai yra antros pagal svarbą varžybos, tačiau neretai jos būna netgi aukštesnio lygio nei pasaulio čempionatas. Pasaulio taurės etapuose važiuoja ne tik elito, bet ir jaunių grupės dviratininkės. Jaunių grupėje yra labai pajėgių panelių, kurios taurės varžybas padaro labai stiprias. Pasaulio čempionatas ne visuomet būna toks stiprus. Be to, pasaulio taurės etapuose paprastai būna labai specifinės trasos, pasižyminčios dideliais kalnais.

Keliuose pasaulio taurės etapuose šiemet ketini dalyvauti?
Planuoju visuose penkiuose, žinoma, jei nebus traumu ir kitų netikėtumų. Pasaulio taurės varžybos duoda daug reitingo taškų, reikalingų kovojant dėl kelialapio į Londono olimpines žaidynes. Daugeliui šalių taškus renka dvi sportininkės, o aš esu viena, todėl kovoti dėl kelialapio man yra labai sunku. Galbūt net neįmanoma, bet bandyti vistiek reikia. Kvalifikacija tik dabar prasidėjo, ir kas iškovos kelialapius paaiškės tik 2012 metų gegužę. Aišku, svarbiausias šių metų startas – liepos 27-30 dienomis Kopenhagoje vyksiantis pasaulio čempionatas.

Kaip manai, kokios tokios sėkmingos sezono pradžios priežastys?
Iš dangaus sėkmė nenukrito. Manau, žiemos pasiruošimas sezonui buvo tikrai geras. Dirbau Prancūzijoje su asmeniniu treneriu, tai padėjo. Aišku, įtakos turi ir tai, kad sezonas tik prasidėjo, ir galbūt kai kurios varžovės dar nėra įsivažiavusios. Tuo tarpu aš esu pagavusi varžybų ritmą ir psichologiškai jaučiuosi stipresnė. BMX lenktynės yra sprinto lenktynės, kuriose labai svarbus startas, todėl psichologinė būsena mūsų sporte yra nepaprastai svarbi. Ko gero psichologinis pranašumas šiuo metu yra mano pusėje.  

Anksti gerą sportinę formą įgiję sportininkai dažnai nerimauja, kad atėjus svarbiausiems sezono startams ji gali nukristi...
Šiek tiek nerimauju, ypač dėl to, kad pastaruoju metu negalėjau pilnaverčiai treniruotis. Keista, bet Paryžiuje neįmanoma rasti sporto klubo, kuriame būtų galima įsigyti vienkartinį bilietą. Kiek aplankiau sporto klubų, nė viename nebuvo mokesčio už vieną apsilankymą, visur siūlydavo įsigyti tik mėnesinius abonementus. O kainos milžiniškos. Viename po 1,5 valandos derybų ir laukimo pagaliau sutiko padaryti man išimtį, kad galėčiau pirkti vienkartinį bilietą, tačiau nusprendė, kad tokio apsilankymo kaina – 30 eurų. Tai velniškai brangu, negaliu sau to leisti. Nežinau, ką daryti. Treniruojuosi trasoje su dviračiu ir viliuosi, kad kitą savaitę pavyks rasti sporto klubą.

Yra treniruočių planai, į kuriuos negaliu spjauti. Kažko nepadarai ir viskas išsibalansuoja. Kiekviena treniruotė papildo kitą. Galvoje stresas, o per varžybas tai labai atsiliepia. Pavyzdžiui, pritumpimai su štanga yra esminiai pratimai mūsų sporte. Negalėdama jų atlikti, negaliu palaikyti tos sprogstamosios energijos, jėgos.  Nežinau, kaip juos pakeisti kažkuo kitu. Jaučiu, kad forma blogėja.

Ar iškilo problemų ir treniruojantis trasoje?
Ne. Buvau nuvykusi pasitreniruoti ir į trasą netoli Paryžiaus, kur šį savaitgalį vyks Europso čempionato 3 ir 4 etapai. Tiesa, buvau šokiruota – trasa apleista, senovinė, apšiurusi, gumbuota, nelygi... Nelabai europinio tipo. Keista, kad joje vyks čempionato etapai. Netgi Šiaulių trasa žymiai geresnė.

Anksčiau nebuvo tekę joje važiuoti?
Prancūzijoje labai daug trasų, ir visas pravažiuoti užtrunka daug metų (šypsosi).

Ar šį sezoną BMX moterų elite atsirado naujų pavardžių, naujų varžovių?
Sunku pasakyti, dar tik sezono pradžia. Akivaizdu, kad prancūzės yra padariusios didelę pažangą. Bent jau 21-erių Manon Valentino, kuri kol kas, galima sakyti, laimi viską iš eilės. Ji važiuoja tiesiog neįtikėtinai, lenkdama daugkartines Europos ir pasaulio čempiones. Ji visada buvo stipri, bet niekad taip nedominavo. Jos draugas yra BMX'ininkas, kuris jai labai padeda. Manau, ji bet kokia kaina stengiasi laimėti, kad papultų į Londono olimpiadą, nes tarp pačių prancūzių yra milžiniška konkurencija. Vietos tik dvi, o pretendenčių nemažai. Jos labai varžosi tarpusavyje ir stengiasi demonstruoti aukštus rezultatus nuo pat reitinginių varžybų pradžios.

Atstovauji prancūzų „Pais de la Loire BMX“ klubui. Papasakok, kaip ten sekasi.
Tai klubas, įsikūręs netoli Nanto. Klube vien prancūzai, aš vienintelė užsienietė. Komandos lyderė yra Magalie Pottier. Klubinės varžybos vyksta kas antrą savaitgalį. Šiuo metu bendroje čempionato įskaitoje esu 8 vietoje. Klubas patenkintas, bet aš ne. Žinau, kad galiu būti penketuke. Laimėti čempionato ko gero neįmanoma, nes čia važiuoja ir ta pati M.Valentino, tačiau penketuke tikrai galiu būti.

Kada žadi būti Lietuvoje?
Galbūt po pusantro mėnesio. Kol būsiu Lietuvoje, kažkiek dalyvausiu ir varžybose, bet visuose Lietuvos ir Baltijos šalių čempionatų etapuose nespėsiu sudalyvauti, nes didžiąją laiko dalį dabar praleidžiu Prancūzijoje.

Nuskambėjus penkiakovininkės Donatos Rimšaitės atvejui, ypač aktualus tapo klausimas: kaip valstybė prisideda prie tavo sportinio gerbūvio?
Aš esu trečiame olimpinės rinktinės kandidatų sąraše, o tai reiškia, kad nieko negaunu. Kuklią stipendiją gaunu iš Šiaulių savivaldybės. Federacija apmokėjo kelionės ir dalyvavimo pasaulio taurės varžybose išlaidas. Už visa kita moka mano tėvai.

Ačiū Dievui, pernai laimėjau keletą komercinių varžybų, šiek tiek pinigėlių gavau ir šiemet užėmusi antrą vietą Europos čempionato pirmajame etape. Klubas nieko nemoka, bet sėkmingai pasirodžiusi gaunu piniginius prizus. Tiesa, jie labai kuklūs. Pavyzdžiui, už patekimą į Prancūzijos taurės varžybų finalą gaunu 105 eurus. Lyginant su kelionių – maitinimo, apgyvendinimo – išlaidomis, tai labai maži pinigai. Taip pat klubas davė dviratį. Ne naują, teko pačiai pasikeisti kai kurias detales. Su juo važiuoju ir Europos čempionato etapuose bei pasaulio taurėje, kur atstovauju Lietuvai. Lietuvoje dviračio niekas nenuperka, sako, pinigų nėra ir tiek.