1968 m. archyvas: Turime olimpinį auksą!

Lietuvoje jau brėško sekmadienio rytas, kai Mechiko arenos ringe paskutinį kartą nuskambėjo gongas, skelbdamas, jog olimpinis bokso turnyras, ištisas dvi savaites jaudinęs viso pasaulio sporto mėgėjų širdis, finišavo, ketveriems metams paskirstęs aukščiausius mėgėjų sporto titulus. Nepaprastai malonu, kad juos parsivežė ir du Tarybų Lietuvos boksininkai.

Vilnietis Danas Pozniakas po sunkios ir įtemptos kovos su bulgaru G. Stankovu, kuri, beje, buvo viena gražiausių turnyre, visas savo fizines ir moralines jėgas sukoncentravo finaliniam susitikimui. Jo varžovas rumunas I. Monea, nors ir sunkiai laimėjęs pusfinalyje prieš lenką S. Draganą, buvo labai pavojingas. Tiesa, D. Pozniakas dar gerai prisiminė pernykštę kovą Europos čempionate su rumunu, kai pastarasis nesugebėjo atlaikyti stiprių jo smūgių ir kova buvo nutraukta anksčiau laiko. Bet per praėjusį laikotarpį I. Monea pastebimai sustiprėjo ir fiziniu, ir techniniu atžvilgiais. Tad vilnietis laukė ir ruošėsi sunkiai kovai…

… Ir kaip D. Pozniaką nustebino, kai persirengimo kambaryje, iki finalinio susitikimo likus vos keliasdešimčiai minučių, prie mūsų boksininko priėjo I. Monea ir… pasveikino jį su olimpinių žaidynių čempiono titulu! Galima įsivaizduoti Dano savijautą: reikėjo nemaža laiko, kad jis pagaliau tuo patikėtų. Vėliau, jau duodamas interviu žurnalistams, mūsų olimpinis čempionas pasakė: „Dar ir dabar aš negaliu viso šito pilnai suvokti, vaikštau lyg apsvaigęs. Atvirai pasakysiu, nė viena mano ankstesnių kovų baigtis taip nenudžiugino. Esu labai, labai laimingas.“

I. Monea pasitenkino sidabro medaliu. Matyt, rumuną labai išvargino pusfinalinis susitikimas, be to, jis dar turėjo lengvą traumą. Blaiviai apsvarstęs savo galimybes, I. Monea priėjo išvados, kad finale nėra ko tikėtis…

Mes paskambinome D. Pozniako treneriui, TSRS nusipelniusiam treneriui A. Levickui.

„Ar džiaugiuosi? Dar klausiate… Juk nieko nėra brangesnio treneriui kaip jo auklėtinio pergalė. Ypač tokia, olimpinė! Nors aš visą laiką tikėjau, kad Danas bus pirmas, bet tomis naktimis, kai jis kovodavo, beveik nemiegodavau. Beje, prieš išvykstant TSRS bokso rinktinei į Mechiką, tarp trenerių buvo išplatinta anketa, kurioje prašoma nurodyti, kas iš mūsiškių taps nugalėtojais. Aš nurodžiau Sokolovą, Lagutiną ir Pozniaką. Kaip matote, neapsirikau…“

Danas Pozniakas, laimėdamas aukso medalį, juo apvainikavo tarybinių pussunkiasvorių pastangas olimpiniame ringe. Juk Helsinkyje bronzą iškovojo A. Petrovas, Melburne šį pasiekimą pakartojo kaunietis R. Murauskas, o Tokijuje A. Kiseliovas laimėjo sidabro medalį.

Žymiai sudėtingesnį klausimą Mechiko arenoje teko spręsti mūsų sunkiasvoriui Jonui Čepuliui. Kaip bekalbėtume, o kauniečiui tai buvo pirmas tikrai rimtas egzaminas. Ir dar koks – į jį susirinko visi pajėgiausi pasaulio sunkiasvoriai! Tačiau Jonui buvo svetima debiutanto baimė! Jis užtikrintai pradėjo sunkų kelią į olimpą, pasiekė tris įtikinančias pergales. Ir tik finale buvo priverstas nusileisti devyniolikmečiui Amerikos negrui D. Formenui, labai judriam, techniškam ir fiziškai pajėgiam boksininkui. Jų dvikova buvo sustabdyta antrame raunde, kai kaunietis praleido keletą stiprių D. Formeno smūgių.

Jonas Čepulis pakartojo aukščiausią tarybinių sunkaus svorio boksininkų pasiekimą olimpiadose. Prieš 12 metų Melburne sidabro medalį iškovojo L. Muchinas, O Tokijuje V. Jemeljanovas tapo bronziniu prizininku.

TSRS nusipelnęs sporto meistras, TSRS nusipelnęs treneris A. Šocikas interviu „Sporto“ korespondentui pareiškė: „Jonas pateikė vieną didžiausių olimpinio boksininkų turnyro staigmenų. Tik paskutiniu momentu patekęs į TSRS rinktinę (prieš išvykstant Jonas man atsiuntė telegramą: „Važiuoju į Mechiką. Nuostabu!“), jis neturėjo pakankamai laiko ramiai pasiruošti tokioms atsakingoms varžyboms. Aiškiai suprasdamas, kad olimpiadoje juokauti negalima, aš vis tik turėjau vilties kibirkštėlę, kad Jonas, galbūt, grįš su medaliu – pakankamai žinojau jo drąsų, atkaklų kovotojo būdą. Bet Čepulis prašoko visus mano ir, nesuklysiu pasakęs, daugelio respublikos sporto mėgėjų lūkesčius. Jis tapo žaidynių vicečempionu! Jį galima tik sveikinti.“

Taip, Algirdas Šocikas teisus! Visų laikraščio skaitytojų vardu sveikiname ir jį, ir jo kolegą Alfredą Levicką, sugebėjusius paruošti aukščiausios tarptautinės klasės boksininkus. Mes sveikiname Daną ir Joną – jie mūsų mažyčiam Nemuno kraštui iškovojo pačią skambiausią, pačią nuostabiausią pergalę. Mes sveikiname visą Tarybų Lietuvos bokso mokyklą, išugdžiusią visą plejadą puikių ringo meistrų, kurių priekyje dabar pagrįstai atsistojo olimpinis čempionas Danas Pozniakas ir olimpinis vicečempionas Jonas Čepulis!



* * *

1968-ųjų įvairenybės
Šilutės rajono sporto taryba surengė „Krepšinio dieną“. Į ją buvo pakviesti buvę rajono krepšininkai, dabar giną respublikos garbę kitose komandose, sporto meistrai J. Rmkus, L. Samuolis, R. Endrijaitis ir kiti. Svečiai gausiai susirinkusiems rajono krepšinio mėgėjams pasakojo apie savo sportinį gyvenimą, nuoširdžiai padėkojo pirmajam savo treneriui Izidoriui Žilinskui, išmokiusiam krepšinio abėcėlės. Po iškilmingo „Krepšinio dienos“ minėjimo įvyko rungtynės tarp dabartinės rajono rinktinės ir atvykusių svečių. Nors rungtynes aiškia persvara laimėjo svečiai, tačiau nepatenkintų nebuvo – šiaip ar taip, laimėjo šilutiškiai.
 

Po metų, praleistų Kuboje, į gimtąjį Kauną su žmona ir sūneliu grįžo TSRS nusipelnęs sporto meistras Stepas Butautas. Įžymusis krepšininkas ruošė Laisvės salos krepšinio rinktinę Mechiko olimpiadai. „Kuboje labai gražu, daug saulės, šiltas jūros vanduo, – papasakojo S. Butautas. – Bet labai pasiilgau Lietuvos oro, draugų, Kauno. Savo sesutę Vidą labai norėjo pamatyti ir Ramūnas, įdegęs kaip negriukas. Kokie planai? Pirmiausia reikia „aklimatizuotis“, po to įsijungsiu į darbą Politechnikos institute.“
 

TSRS rankinio federacijos prezidiumas patvirtino geriausiųjų 1967 m. teisėjų dešimtuką, su kuriuo šiandien ir supažindiname skaitytojus: Č. Achundovas (Baku), T. Čchartišvilis (Tbilisis), Z. Čeišvilis (Leningradas), B. Gelmanas (Kijevas), J. Grinbergas (Vilnius), V. Kovaliovas (Maskva), J. Novikovas (Maskvos sritis), J. Smolengo (Maskva), N. Suslovas (Maskva), A. Vitolis (Ryga).
 

Ignalinoje įvyko respublikos šuolių nuo tramplino varžybos, kuriose dalyvavo „skrajojantys“ slidininkai iš Vilniaus, Kauno ir Ignalinos. Kaip ir per „Nemuno“ žaidynes bei respublikos pirmenybes, vėl geriausio šuolininko reputaciją patvirtino vilnietis Z. Kivertas, pirmu šuoliu pakartojęs tramplino rekordą – 48,5 m. Antrą vietą užėmė Zbignevo komandos draugas J. Žuravelas, kurio geriausias šuolis buvo 43 m, o trečias liko vietos sportininkas V. Kozlovas – 42 m.

* * *

Skaičiai
5
Kauno „Žalgirio“ krepšininkai 1968 m. sausį per draugiškas rungtynes 5 taškų skirtumu (90:85) palaužė beveik stipriausios sudėties 1967 m. pasaulio čempionę SSRS rinktinę. Rezultatyviausias kauniečių gretose buvo 24 taškus pelnęs R. Venzbergas. Dėl traumos nežaidė M. Paulauskas, kuris tada buvo ir „Žalgirio“, ir SSRS rinktinės narys.
 

9

Lietuvos sportininkai 1968 m. Meksiko vasaros olimpinėse žaidynėse iškovojo 9 medalius. Auksą – Danas Pozniakas (boksas) ir Vasilijus Matuševas (tinklinis), sidabrą – Jonas Čepulis (boksas) ir Stasys Šaparnis (šiuolaikinė penkiakovė), bronzą – Antanas Bagdonavičius (irklavimas), Vytautas Briedis (irklavimas), Juozas Jagelavičius (irklavimas), Zigmas Jukna (irklavimas), Modestas Paulauskas (krepšinis).