Trenerio arsenale – net kosmonautų metodai

Vilniaus Gedimino technikos universiteto treneriui gražią dovaną padovanojo jo mokiniai – VGT-MRU tinklininkai, kurie tapo Lietuvos vicečempionais. Tai buvo viena didžiausių šių metų čempionato staigmenų.

Tačiau reiklusis treneris norėjo dar daugiau, vylėsi, kad jo komanda gali tapti net šalies čempione.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūno kultūros katedros vedėjas profesorius Povilas Tamošauskas apie jubiliatą pasakė, kad nors jo charakteris ir sudėtingas, tai tikrai neeilinių sugebėjimų turintis treneris, kuris universitete iš mažai žinomų žaidėjų sugebėjo išugdyti Lietuvos čempionato sidabro medalininkus.

Lietuvoje yra nedaug gerų tinklinio trenerių, kurie jaunystėje išsiskyrė ir aikštelėje. J. Adomaitis – viena išimčių. Jis buvo ne tik gero lygio žaidėjas, daugkartinis šalies čempionas ir prizininkas, bet ir puikus treneris, kelerius metus vadovavęs Lietuvos rinktinei.

ŽAIDĖJAS. Vaikystėje J. Adomaitis turėjo dvi sporto aistras – tinklinį ir futbolą. Kamuolį per tinklą pirmą kartą smūgiavo 1965 m., kai jį, devintoką, tinklinio pratybas pakvietė lankyti šviesaus atminimo treneris Romualdas Magelinskas. Kalbino ir futbolininkai.

1969 m. Jonas debiutavo Lietuvos vyrų tinklinio rinktinėje ir joje išbuvo dešimt metų. 1980 m. pavasarį gavo kvietimą žaisti Talino „Kalevo“ komandoje.

„Taline atsidūriau todėl, kad nesutapo mano ir trenerio Vasilijaus Matuševo nuomonės – buvau komandos kapitonas, nepaklusau jo principams. Į Estiją nenorėjau važiuoti, dar bandžiau susitarti su treneriu, bet nepavyko“, – prisimena jubiliatas.

Estijoje jis rungtyniavo vienus metus. Tuos metus J. Adomaitis įvardija kaip pačius geriausius savo sportinėje biografijoje. Jo sportinis meistriškumas buvo pats didžiausias, komandoje jis irgi buvo pripažintas. „Tinklinio skonį labiausiai pajutau būtent „Kalevo“ komandoje, kuri žaidė techniškai, apgalvotai ir racionaliai. Tai buvo pats brandžiausias tinklinis, kokį man teko žaisti“, – pripažįsta J. Adomaitis.

Savo sportinę karjerą jis pradėjo kaip puolėjas, šioje pozicijoje žaidė ilgokai. Tačiau didesnį malonumą jautė rungtyniaudamas kaip jungiantysis žaidėjas. Estams neištesėjus žodžio ir nedavus buto, Jonas sugrįžo į Vilnių. Pradėjo dirbti universitete – treniravo moterų komandą ir žaidė „Aušros“ ekipoje.

1982 m. J. Adomaitis buvo pakviestas į Donecko „Šachtior“ komandą. Rungtyniavo įvairiose komandose, bet didžiausią džiaugsmą teikė žaidimas Lietuvos rinktinėje.

TRENERIS. Vis dėlto J. Adomaitis neabejoja – būdamas treneris jis gali tobulėti tol, kol yra gyvas.

„Suradau savo laimę treniruodamas vyrų komandą. Žaidėjus galiu mokyti to, ko pats anksčiau nepadarydavau. Bandžiau laimę ir moterų tinklinyje – tris mėnesius dirbau Kauno dinamiečių meistrių ekipoje antruoju treneriu, tačiau pajutau, kad pirmajam treneriui Vladimirui Maizeliui mano pagalba buvo nereikalinga“, – sako jubiliatas.

1986 m. jis dirbo Vilniaus internatinėje mokykloje, subūrė gerą vaikinų komandą. Labai pravertė žaidimo kitose komandose patirtis, trenerių darbo metodika. Pirmaisiais metais nemažai padėjo pažintys, pokalbiai su didelio meistriškumo tinklininkais. Jonas skaitė daug specialios literatūros, domėjosi joga, Rytų medicina, bendruoju ištvermės ugdymu, netgi studijavo rusų kosmonautų bendrojo fizinio parengimo paslaptis.



RINKTINĖ. 1994 m. J. Adomaitis tapo Lietuvos vyrų rinktinės vyr. treneriu. Dabar prisimena, kad viskas buvo labai netikėta, sezono vidury. Savo nuožiūra teko suburti naują Lietuvos rinktinę, kurios pagrindą sudarė jo vadovaujamas tų metų šalies čempionas Vilniaus „Lamaringas“.

Aiškiai buvo matyti: Lietuvos tinklinis smuko, gerai dirbo tik du klubai – „Lamaringas“ ir „Morena“, o kitos komandos tebuvo mėgėjų, žaidėjai iš tinklinio duonos nevalgė. Tais pačiais 1994 m. mūsų šalies tinklininkai, kuriems buvo vos 19–20 metų, dalyvavo Europos čempionato atrankos varžybose.

„Debiutas buvo nesėkmingas ir daugiau laimės atrankos turnyre nebandėme. Man rūpi tinklinis, jo veikla – esu pasirengęs daryti viską, kad mano mėgstamai sporto šakai būtų gerai. Nejučiomis tapau organizatoriumi. 1997 m. buvau išrinktas Lietuvos tinklinio federacijos generaliniu sekretoriumi, vienas mano uždavinių buvo atgaivinti Lietuvos vyrų tinklinio rinktinę. 1998 m. dalyvavome Europos 16 nacionalinių rinktinių turnyre „Spring Cup“, – prisimena jubiliatas.

NUOSKAUDA. Norėdamas savo komandai surasti nuolatinį finansavimą, jėgų kupinas šalies rinktinės vyr. treneris Palangoje įrengė paplūdimio tinklinio aikštelę, tačiau apgaule buvo iš ten išgrūstas.

„Devynis dešimt mėnesių per metus dirbame salėse, rengiame žaidėjus, todėl labai keista, kad paplūdimio tinklinis turi nusiskinti visus laurus.

Žaidėjai išauga salėse, treneriai juos išmoko tinklinio pagrindų, į paplūdimį tinklininkai ateina jau parengti. Paplūdimio tinklinis – tai salių tinklinio vaisius, juo gardžiuotis turi visas Lietuvos tinklinis“, – tokia J. Adomaičio nuomonė.

PERGALĖ. Visą savo gyvenimą praleidęs tinklinyje, J. Adomaitis su juo nesiskiria ir dabar. Vėl turi mėgstamą darbą ir treniruoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto vyrų tinklinio komandą. Turi labai geras pratybų sąlygas, bet kada gali naudotis puikia universiteto sporto sale ir joje rungtyniauti

Ar jubiliatas patenkintas tuo, ką daro? Jonas tik šypteli ir atsako: „Gyvenime niekada nebūna gerai. Yra problemų, bėdų, kliūčių, kurias reikia įveikti.

Sportininkai tuo ir skiriasi nuo paprastų žmonių, kad jie siekia pergalės“, – sako jubiliatas ir pabrėžia, kad tinklinis jam geriausias poilsis ir dabar. Kai į duris pasibeldė gražus jubiliejus, plūstelėjo naujų jėgų – Jonas viliasi, kad jį turėtų aplankyti ir pati gražiausia pergalė tinklinio aikštelėje.