„Valdas Adamkus – sporto žmogus“

Knygos autorė – sporto žurnalistė Marytė Marcinkevičiūtė. Knyga, kuri dienos šviesą išvydo balandžio 1-ąją, yra 400 puslapių, joje – apie 370 nespalvotų ir spalvotų nuotraukų. Knyga parengta leidykloje „Homo liber“ (direktorius Vilius Gužauskis) ir išleista 1 200 egzempliorių tiražu.

Oficialus knygos pristatymas bus surengtas balandžio 19 d. LTOK būstinėje Vilniuje.

Spausdiname keletą ištraukų iš šios knygos:
 

Ko gero, pasaulyje nėra nė vieno šalies vadovo, kuris būtų taip atsidavęs vaikystėje pamiltam sportui ir su juo koja kojon žengtų visą savo gyvenimą. Dvi kadencijas Lietuvai vadovavęs Valdas Adamkus – maloni išimtis. Per 10 prezidentavimo metų Jo Ekscelencija visą laiką buvo kartu su sportininkais, jį matėme per visus svarbiausius mūsų šalies sporto renginius, įvairias varžybas, kurias visas būtų sunku ir suskaičiuoti.
Visada paprastas, kuklus, dėmesingas. Iš tribūnos sporto šeimai sakydavo labai gražias sveikinimo kalbas, o, nulipęs nuo jos, tardavo nuoširdžius žodžius sportininkams ir jų treneriams, rasdavo laiko su jais ilgėliau pabendrauti. Taip gali elgtis tiktai žmogus, kuris pats yra sportavęs ir pajutęs sporto žavesį ir dvasią.

2006 m. Vilniuje viešėjęs Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas dr. Jacques’as Rogge’as puikiai žinojo, kad V. Adamkus – vienas tų prezidentų, kuris ne tik myli sportą, bet jaunystėje ir pats aktyviai sportavo, lengvosios atletikos bėgimo takuose ir šuolių į tolį sektoriuose pasiekęs puikių rezultatų, o dabar irgi nesiskiria su sportu. „Tai, ko gero, vienas sportiškiausių pasaulio prezidentų“, – sakė TOK vadovas.

V. Adamkui, žinoma, buvo malonu girdėti tokius dr. Jacques’o Rogge’o žodžius, tačiau giliai atsidusęs jis pasiguodė:  „Mano jaunystės sportiniai pasiekimai liko tiktai gražūs prisiminimai. Ne tiktai bėgau 100 m, šokau į tolį, bet, prisimenu, 1941 m., dar visiškas jauniklis, Kauno Ąžuolyne įveikiau netgi 3 km kroso distanciją. Gyvendamas Amerikoje, žiemą labai mėgau slidinėti Kolorado kalnuose – kai tik rasdavau laiko, leisdavausi nuo kalnų. Šventai esu įsitikinęs, kad sportas, ypač jaunimui, yra būtinas ne tiktai fiziškai stiprėti, sportas – tai vienas paveikiausių būdų asmenybei bei charakteriui ugdyti.“

Kadenciją baigęs LR Prezidentas vaikystėje svajojo tapti žurnalistu, galbūt rašyti apie sportą, bet tas troškimas neišsipildė. Vėliau užvaldė kita svajonė – tapti gydytoju. „Dabar negalėčiau tiksliai pasakyti, kodėl buvau susižavėjęs medicina. Nieko naujo – daug kas svajojo apie gydytojo profesiją. Maniau, kad toje srityje būtų įdomu dirbti. Studijuoti mediciną Amerikoje tuo metu buvo labai sunku – arba reikėjo būti milijonieriumi, arba šeimoje turėti gydytojų, kurie medicinos pasaulyje rekomenduotų ir padėtų įstoti“, – sako V. Adamkus.

Buvo minčių pratęsti šeimos tradiciją – būsimasis šalies Prezidentas galvojo būti karininku, nes Adamkavičių pavardė Lietuvos kariuomenėje buvo žinoma. Bet, kaip sako Prezidentas, tai nebuvo prioritetas. „Tos mano svajonės išgaravo realiai žiūrint į gyvenimą. Viena galimybė atsirado – būtent technikoje, inžinerijoje, ir ja pasinaudojau. Tai buvo praktiškiausias kelias – ne taip brangiai kainavo mokslas, kurį pradėjau ir baigiau, gavau diplomą“, – prisimena Prezidentas.

* * *
 

Nuo mažų dienų Valdukas turėjo du pomėgius: sportą ir knygas. Dabar prisipažįsta, kad mieliau krimsdavo knygas, o ne saldainius. Kiekvieną centą, kurį tik gaudavo, išleisdavo knygoms. Labai mėgo Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“, brolių Grimų pasakas – jas vienu prisėdimu godžiai perskaitydavo nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Dabar Prezidento namuose Turniškėse – keli tūkstančiai knygų, iš kurių jam pačios mieliausios ir patraukliausios – pasaulio politikos lyderių bei pirmosios Lietuvos nepriklausomybės politinių veikėjų monografijos.



* * *
 

„Mintimis vis bandau grįžti į praeitį ir prisiminti, kas mane atvedė į sportinį gyvenimą, kuris nuo dvylikos metų nenutrūkstamai tęsėsi ir tebesitęsia per visą mano gyvenimą – ar tai buvo Lietuva, ar Vokietija, ar Jungtinės Amerikos Valstijos. Tuo džiaugiuosi, nes kad ir kaip būtų, žmogų formuoja aplinka. Šiandieną galiu pasidžiaugti ir padėkoti likimui, nes nuo pačios jaunystės ta aplinka susiklostė gana palankiai.

Palankiai ta prasme, kad buvau tik dvylikametis paauglys, kai apsigyvenome V. Kudirkos alėjoje. Priešais – atviras laukas į Ąžuolyną, šalia kurio jau dygo Kūno kultūros rūmai, buvo stadionas, dabar vadinamas S. Dariaus ir S. Girėno vardu. Ta aplinka mane sužavėjo ir pritraukė. Tas žavesys dar ir šiandien, prabėgus daugiau kaip 70 metų, nėra išblėsęs“, – sako V. Adamkus.

Spinduliuojantis energija ir trykštantis sveikata V. Adamkus – tikra Lietuvos sporto legenda, spalvinga ir neeilinė asmenybė. Praeityje jis – puikus lengvaatletis, Europos pavergtųjų tautų olimpiados keturių medalių laimėtojas, Lietuvos 100 m bėgimo distancijos rekordininkas. Puikus sporto organizatorius.

* * *
 

V. Adamkus žaidė ir krepšinį, tačiau tik savo malonumui, nes nebuvo komandinis žaidėjas. Vis dėlto šiandien jis gali pasigirti, jog „Aušros“ berniukų gimnazijoje teko žaisti su gimnazijoje viena klase aukščiau besimokančiu Stepu Butautu. Prezidentas dabar prisimena ir sako, kad tai turbūt buvo jo kokių trijų minučių žaidimas per rungtynes su garsiąja Kauno teniso klubo krepšinio komanda, kurioje rungtyniavo daug puikių sportininkų.

„Su Stepu Butautu buvome labai geri draugai, komandai tą dieną trūko kelių žaidėjų, todėl Stepas man ir sako: ateik žaisti. Batelius ir marškinėlius turime, tačiau trūksta kelių atsarginių žaidėjų. Atsakiau, gerai – einame. Atsidūriau šalia pasaulinių krepšinio žvaigždžių, sėdėjau ant atsarginių suolelio. Žinoma, turbūt sąmoningai man leido tas tris minutes pažaisti. Jei apie tai galima truputį pasigirti, tai buvo ir toks atvejis“, – šypsosi V. Adamkus.

* * *

Didžiąja V. Adamkaus meile tapo lengvoji atletika, kuri lydėjo visą jo sportinį gyvenimą ir lydi iki šių dienų. Gražiai nuaugusį ir greitą žaidėją, besisukinėjantį aikštėje, pastebėjo to meto lengvaatlečiai: iškilusis Lietuvos bėgimo meisteris Vladas Bakūnas, kūno kultūros mokytojas Anupras Tamulynas ir Bronius Keturakis. Taip susiklostė likimas, kad su šiais sporto žmonėmis V. Adamkus dar ilgai buvo kartu išeivijoje.

Didžiausiu talentingo jaunuolio mokytoju tapo Lietuvos 100, 200 ir 400 m meisteris V. Bakūnas. Būtent jis vokiečių okupacijos metais 1941 m. kažkokiu stebuklingu būdu Valdui parūpino startukus ir kastuvėlį, nes bėgimo takai buvo dengti juoduoju šlaku ir, stojant į startą, reikėdavo kastuvėliu išsikasti duobutes.

Šios Lietuvos meistro dovanos Valdui suteikė daug džiaugsmo. Tai buvo vieni iš dvejų jo sportinėje biografijoje turėtų startukų. „Jie buvo nauji naujutėlaičiai, lyg būtų specialiai man siūti“, – prisimena V. Adamkus.

* * *
 

Vokietijoje kartu savo bendraminčiais 1947 m. jis įkūrė Vyr. fizinio auklėjimo ir sporto komitetą, kuris rūpinosi lietuvių sportine veikla, jaunimo užimtumu, o Amerikoje – Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungą, pirmuosius lietuviškuosius sporto klubus. Jis visą laiką buvo ten, kur reikėjo imtis lyderio, organizatoriaus, įkvėpėjo vaidmens ir atsakomybės.

V. Adamkaus didelis gyvastingumas jam neleido nustygti vietoje, tai – ryškus lyderio bruožas. Ne vienas manė, jog jis, aktyvus sportininkas ir sporto organizatorius, savo gyvenimą ir toliau susies su sportu, taps įžymiu treneriu ar darbuotoju. Tačiau taip neatsitiko. V. Adamkus tapo tuo, apie ką nė nesvajojo, – pelnė Lietuvos žmonių simpatijas ir buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu! Jo lūpose visada buvo Lietuva ir jinai skambėjo kaip aukščiausias gėris.